Žydiškas fašizmas: Izraelis įtvirtina kitataučių beteisiškumą

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-07-23 18:47:43, skaitė 748, komentavo 4

Žydiškas fašizmas: Izraelis įtvirtina kitataučių beteisiškumą

Mėgstama svaičioti apie Izraelį, kaip tariamą „laisvės ir demokratijos“ bastioną Artimuosiuose rytuose. Kokia toji laisvė, eilinį kartą parodė Izraelio parlamentas, liepos 19-ą nubalsuodamas už taip vadinamą „Nacionalinės valstybės įstatymą“, kuriame, anot premjero B. Netanjahu, būtent „žydų tautybės“ principas iškeliamas aukščiau „demokratijos“. Kokia to reikšmė, nesunku suprasti pažvelgus į patį kontekstą.

Dar 1948-aisiais susikūręs Izraelis konstitucijos neturi, o verčiau remiasi eile pamatiniais laikomų įstatymų. Juose deklaruojamas dviejų principų – demokratinio ir nacionalinio – balansas. Kaip žinia, nuo pat pradžių, per 1967-ųjų karą ir iki šiolei, Izraelis plėtėsi ankstesniųjų Palestinos gyventojų teritorijos sąskaita. Tiesa, ne be žymios JAV paramos, kuri lieka vienu svarbiausių Izraelio ekonominių ramsčių.

 

Ilgus dešimtmečius klestintis ne žydų Palestinos žmonių persekiojimas, jų antrarūšis statusas valstybėje neturėtų stebinti. Nes Izraelis sukurtas pirmiausiai kaip sionistinė valstybė, o sionizmas reiškia kraštutinį žydiškąjį nacionalizmą, anot kurio žydai – dievo išrinktoji tauta, iš prigimties pranašesnė už visas kitas.

 

Tokią ideologiją, savo logika tapačią hitleriniam fašizmui (skirtumas tik vienas: hitlerininkams vokiečiai, o sionistams – žydai laikytini „aukščiausios rasės“ atstovais...), dar 1975-aisiais paskelbta rezoliucija Nr. 3379 JTO pripažino rasizmo atmaina. Tiesa, tai padaryta spaudžiant tuometei Tarybų Sąjungai ir ne be didelio JAV pasipriešinimo, tad natūralu, kad 1991-aisiais, iškart po TSRS žlugimo, minėtasis JTO nutarimas buvo atšauktas.

 

Vis dėlto mėginta palaikyti tam tikrą demokratijos ir teisėtumo fasadą. Tačiau nuo 2009-ųjų Izraelio premjero pareigas einantis B. Netanjahu, būdamas vienu aršiausių sionistų, žaisti „demokratijos“ nebenori. Todėl ir iniciavo „Nacionalinės valstybės įstatymą“, už kurį Izraelio parlamente nubalsavo 62-eji deputatai, atmesdami alternatyvų projektą, siūliusį demokratiškai įtvirtinti visų Izraelio piliečių teisinę lygybę, be tautybės ar tikybos skirtumo.

 

Įstatymu, apribojančiu pilietines teises išimtinai žydų tautybės atstovams, Izraelis jau atvirai kartoja 1935-ųjų nacistinės Vokietijos „laimėjimus“, šiai paskelbus vadinamuosius Niurnbergo „rasinius įstatymus“. Simptomiška, kad jį sveikina ir JAV siautėjančių baltųjų rasistų vadeiva, R. Spenseris, anot kurio „žydai rodo sektiną pavyzdį europiečiams“.

 

Tuo tarpu „tarptautinė bendruomenė“, kaip mūsuose vadinama JAV imperija ir jos vasalų bei sąjungininkų tinklas, ramiai sau tyli. Taip sakant, viskas „normaliai“.

 

Lygiai taip pat, kaip kažkada buvo su apartheido režimu Pietų Afrikoje (kuri, neminint jos draugystės su JAV ir Izraeliu, klestėjo dėka turtingų deimantų kasyklų), čia veikia interesas. JAV reikia satelito Artimųjų rytų regione, o juo yra Izraelis, kaip placdarmas agresijai prieš arabų pasaulį. Ne mažiau svarbi ir stambiųjų žydų kapitalistų, kaip Izraelio šalininkų, įtaka JAV politiniuose sluoksniuose.

 

Šių dvejų jėgų, sionizmo ir JAV imperializmo, simbiozė įgalina Izraelį vykdyti tarptautinės teisės normas (pvz. – JTO pripažintą Žmogaus teisių deklaraciją) paminančią rasistinę politiką, o kartu skatina Vakarų „demokratus“ postringauti apie tariamą „demokratiją“ Izraelyje, kurios veidmainišką fiktyvumą kuo toliau, tuo aiškiau regi visas pasaulis.

 

Kibirkštis