Jono Noreikos – Generolo „Vėtros“ anūkė: senelis dalyvavo žydų žudynėse

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://ldiena.lt... 2018-07-19 19:24:40, skaitė 920, komentavo 5

Tiek atvirai fašistuojančių patriotėlių, tiek pačio landsberginio oficiozo šlovinamas J. Noreika, geriau žinomas „Generolo Vėtros“ vardu – viena šiuolaikinės buržuazinės Lietuvos istoriografijos mito apie „didvyriškuosius pokario miško brolius“ centrinių figūrų. Ką reiškia paliesti tokią šventą karvę, dar neseniai matėme R. Vanagaitei prabilus apie nešvarius kito tariamo herojaus, A. Ramanausko-Vanago darbelius. Bet šįkart yla iš maišo lenda akivaizdžiai – pačio „Vėtros“ anūkė, JAV gyvenanti Silvija Kučėnaitė-Foti pripažįsta jį buvus tiesioginiu nacių kolaborantu, prisidėjusiu prie masinių žudynių mūsų krašte.

Dalykas gan įdomus. Mat Vėtra, kurio garbei ant Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos iki šiolei kabo atminimo lenta (tuo tarpu kol Lietuvos revoliucinio ir darbo žmonių judėjimo veikėjų atminimas iš viešos erdvės per pastaruosius dešimtmečius kone ištrintas), aktyviai dalyvavo 1941-ųjų birželio 23-iosios „sukilime“ – ginkluotoje akcijoje, kurią iš Berlyno organizavo dar vienas buržuazinis nacionalistas, K. Škirpa. Įžengus hitlerininkų kariuomenei, jie sudarė marionetinę „Laikinąją vyriausybę“, vėliau tų pat vokiečių išvaikytą.

Versija daugmaž tokia: kovodamas prieš vadinamąją „sovietų okupaciją“, Vėtra ir Ko pasinaudojo vokiečių teikta proga, tačiau prie jų strateginių siekių, juolab vykdytų civilių gyventojų žudynių, neprisidėję. Tačiau faktai byloja ką kita – J. Noreika vienoje brošiūroje visiškai atvirai rašė apie būtinybę „lietuviškam bizniui“ nustumti į šalį, kaip netoleruotiną konkurentą, žydiškąjį. Jis atvirai kurstė neapykantą tautiniu pagrindu, o žodžiai netruko virsti veiksmais.

Apie tai atvirai prabilo minėtoji „Vėtros“ anūkė, Kučėnaitė-Foti liepos 14-ą „Salon“ išėjusiame straipsnyje „Mano senelis buvo ne prieš nacius kovojęs karo herojus, o žiaurus kolaborantas“. Anot jos, Vilniaus Gedimino pr. veikiantis „Genocido aukų“ atminimo muziejus sukūręs ne vieną ir ne du netikrus „didvyrius“, tyčia dangstydamas pokario miškinių, dabar vadinamų „partizanais“, dalyvavimą masinėse civilių gyventojų, ypač žydų žudynėse hitlerinės okupacijos metu.

Patsai Noreika-Vėtra, tuomet eidamas aukštas pareigas marionetinėje „lietuvių“ administracijoje (1941-1944 m.) mirti pasiuntė bene kelioliką tūkstančių žydų (2 tūkst. Plungėje, 5 tūkst. Šiauliuose ir 7 tūkst. Telšiuose). Šiuos faktus Kučėnaitė-Foti sužinojo iš savo tetos Aldonos, kuri jai papasakojo, kaip karo metais tūkstančiai žudynėse dalyvavusių lietuvių (žydšaudžių), tame tarpe „Vėtra“ su savo šeima, persikraustė gyventi į minėtųjų žudynių pasėkoje atsilaisvinusius žydų namus... Kad mūsų didžiojo „patrioto“ rankos kruvinos – neliko jokių abejonių.

Deja, kaip pažymi pati anūkė, Lietuvoje šiuo klausimu tylima. Dar daugiau, siekiama sąmoningai iškreipti faktus. Ji teigė prisimenanti, kaip 2000-aisiais grįžusi į Lietuvą laidoti močiutės, su kuria atsisveikinti atėjęs ir straipsny kažkodėl „prezidentu“ įvardijamas V. Landsbergis (argi ne taip jis ir mato save, didysis „patriarchas“?..). Pareiškęs užuojautą, jis paragino Kučėnaitę-Foti neapleisti darbo prie „Vėtros“ biografijos, mat „Lietuvai reikia didvyrių“...

Tikrai taip – reikia didvyrių. Ir dar kokių! Civilių kraujais susitepusių nacistinių nusikaltėlių, kuriuos net draudžiama įvardyti tikruoju banditų vardu. Bet tiesa badyte bado akis. Vis daugiau žmonių ją regi. Už tai privalome dėkoti ir Kučėnaitei-Foti, nepabūgusiai ne tik perlipti per save, bet ir atvirai stoti prieš valstybiniu mastu vykdomą istorinių faktų klastojimą.

Kita vertus tikrųjų didvyrių, narsiai kovojusių už Lietuvos ir lietuvių tautos laisvę ir nepriklausomybę, prieš visų mūsų sunaikinimu grasinusį hitlerinį Reichą – M. Melnikaitės, I. Meskupo-Adomo, A. Vildžiūno, P. Pajarskio – ir daugelio kitų tarybinių partizanų atminimas – begėdiškai trinamas iš istorijos puslapių, stumiamas užmarštin, arba dergiamas juodžiausiu melu.

Tačiau tiesos nenuslėpsi, kaip ir saulės šviesos. Anksčiau ar vėliau ji nušvinta net žabalam. Ypač vertingas šiuo atžvilgiu „Vėtros“ anūkės prisipažinimas, nusipelnantis kiekvieno piliečio ir padoraus žmogaus palaikymo bei pagarbos. Tik labai smalsu – kada ir kaip, ir ar iš vis į jos pasisakymą sureaguos „laisvoji“ Lietuvos žiniasklaida? Į šį klausimą teatsakys laikas. 
Mes, tuo tarpu, turime išlikti budrūs. Kartu saugoti šventąją didvyrių atminimo ugnį ir purvinų niekšų darbelių niekada neužmiršti, o tautos išgamoms – niekada neatleisti. Priešingu atveju tik rizikuosime istorijos pakartojimu, kurio leisti – tiesiog negalima.

 Parašė: Juozas Mickevičius