Rusai užpuls? Nebijokite, ponai. Ir nesitikėkite

Autorius: Rimas Naujelis Šaltinis: http://sputniknews.lt/columnis... 2017-12-26 00:18:08, skaitė 1380, komentavo 3

Kremlius, archyvinė nuotrauka

"Rusai tuoj mus okupuos. Tai tik laiko klausimas. Jeigu nesiginkluosime, tada tikrai puls. Jei ginkluosimės, tai gal atidės savo ataką. Ruoškimės. Budėkime. Praneškime apie nelojalius valdžiai piliečius." Tai — leitmotyvai, "puošiantys" nemažą dalį straipsnių Lietuvos žiniasklaidoje

Tvirtas įsitikinimas, jog Rusija ketina okupuoti Lietuvą, užvaldė daugelį protų mūsų šalyje. Kas tiems protams atsitiko? Kas tai — įkyri idėja, fobija, panika, manija, neurozė ar paranoja? Kodėl iš pažiūros nuosaikūs lietuviai patenka į psichologinius spąstus?

"Dairomės, iš kurios pusės pradės šaudyti priešai. Šįkart tikrai pykštelėsime atgal. Gal net ir gerokai patratinsime. Svarstome, kada išmuš X valanda? Bet ji jau išmušė." Taip savo strapsnį, prieš kelias dienas publikuotą viename portale, pradeda apžvalgininkas Arūnas Dambrauskas. Toliau autorius tęsia: "Seniai aišku, kad Kremlius moka įgyvendinti ilgalaikes strategijas ir su velniška išmone bei maniakišku atkaklumu išnaudoja visas galimybes. Dabar, kai jau ne pirmi metai jaučiamės esantys ties fronto linija, turėtų būti puiki proga pagaliau suprasti, kur yra silpniausios mūsų gynybinių pozicijų vietos, ir dėl to nuoširdžiai susirūpinti."

Šiam apžvalgininkui vos ne tą pačią dieną ir tame pačiame portale antrina karinis analitikas Aurimas Navys. Anot jo, Rusija jau pasiruošusi atakuoti ir išvaduoti lietuvius nuo sunkios laisvės naštos, mat daugelis lietuvių nemoka naudotis laisve, bijo jos ir mielu noru užkraus visų jiems nepakeliamų problemų naštą ant Rusijos vado pečių.

Lietuvius jau seniai kažkas smagiai pakrikštijo "Baltijos gruzinais". Lai nepyksta ši Kaukazo tauta, bet gruzinai laikomi labai emocingais. Tokie yra ir lietuviai, nepaisant šiaurės platumų. Latviai ir ypač estai žymiai geriau susitvarko su savo emocijomis. Tai matėsi nuo pat 1989 metų. Estai ėjo laisvės link žingsnis po žingsnio. Mes — šuoliais, per konfliktus ir ekonominę blokadą. Estai savam kely neprarado nė vienos gyvybės…

Kokios gi yra mūsų emocijos, impulsai, kurių mes iki galo nesuvaldome? Išvardinsiu juos, ir nebūtinai pagal svarbą, nes visi jie susipynę į vieną didelį gumulą.

Vladimiras Žirinovskis: Lietuva bus sunaikinta karo Europoje atveju >>

1. Nesaugumo jausmas, atsirandantis tada, kai jautiesi maža tauta dideliame pasaulyje. Tokiu atveju yra dvi išeitys. Viena — užmegzti su visais "dideliais" gerus santykius ir, neprarandant savigarbos, manevruoti tarp jų. Taip daro suomiai, austrai, danai. Tam reikia išminties. Kai jos nėra, tada belieka prisiplakti prie vieno "didelio" ir atiduoti jam savo laisvę mainais į apsaugą. Tada kyla sąžinės graužatis bei krenta savigarba, tačiau šiuos jausmus galima numalšinti, garsiai šaukiant, jog kitas "didelis" tau grąsina.

2. Noras sulaukti aplinkinių meilės, siekis būti svarbiu. Jis realizuojamas irgi dviem būdais. Konstruktyvus būdas — tai tapti pavyzdžiu aplinkiniams, sukuriant tokias gerovės sistemas, kaip Suomija ar Danija arba Singapūras. Tam vėl gi reikia išmonės. Kai jos nėra, belieka antrasis kelias: savo svarbą gali sukurti, sukurdamas konfliktą ar bent jau jo regimybę. Šauk "rusai puola", ginkluokis, ir į tave tikrai atkreips dėmesį, tavęs ims gailėtis, tu tapsi svarbiu… dirgikliu.

3. Noras gauti pinigų. Apskritai tenka sutikti su teorija, kad žmonės viską daro arba siekdami meilės (dėmesio), arba pinigų. Meilės ir dėmesio siekį mes ką tik aptarėm. O pinigų norą galima patenkinti arba pozityviai, kuriant aukšto našumo ekonomiką, arba negatyviai, darant iš šalies pafrontės zoną ir kviečiant NATO čia investuoti, tikintis gyventi iš karinių objektų aptarnavimo. Apgailėtinas tai biznis, bet kai kuriems ponams su ribota vaizduote jo visai pakanka.

4. Irracionali Rusijos baimė. Daugelis lietuvių pasąmonėje irracionaliai bijo didelės Rusijos. Tai — psichologinė problema, kurią dar gi pakaitina kai kurie "partneriai" iš Vakarų, ypač iš JAV. Bet šią irracionalią baimę galime įveikti, nuosekliai dirbant su savimi.

Juk Rusija neturi jokių racionalių motyvų mus okupuoti. Karine, geopolitine prasme tai reikštų rizikuoti pradėti karą su visa NATO. Kam Rusijai karas su NATO? Čia nėra absoliučiai jokios logikos. Dabar ne 1939-ieji, kai išties daug lėmė keli šimtai kilometrų Vakarų kryptimi. Šiandien, juk žinome, lemia aukštosios technologijos, o karo atveju — ne savaičių ilgumo tankų mūšiai, o sekundžių trukmės kompiuterinių klavišų paspaudimai.

Istrorine prasme — taip, Rusija kelis kartus užeidavo Lietuvon ir pasilikdavo. Lygiai kaip ir Lenkija, tuo labiau Vokietija. Vokietijos keli atėjimai, ypač, beje, paskutinysis, per karą, atnešė mums daugiausiai mirčių. Pamiršom jau? Bet laikai keičiasi, ir dabar šalys okupuojamos, pavyzdžiui, pinigais. Kur, beje, mūsų senas mielas litas? Ir kokia, beje, valiuta dabar tapo mūsų nacionaline?

Ekonomine prasme Lietuva šiandien yra nepatraukli, gana nuskurdusi teritorija, be savos stambios gamybos ir iš esmės nukonkuruotu žemės ūkiu. Rusijai čia, į 65 000 kvadratinius kilometrus tektų pumpuoti milijardus investicijų, kad įpūstų gyvybės į ūkį. Kam? Ji pati turi 17 milijonų kvadratinių kilometrų, ir dalis šių teritorijų yra apleistos, ypač Šiaurėje ir Rytuose. Nelogiška.

Tranzitas į Kaliningradą? Jis veikia ir dabar. Be to, dar yra jūros kelias. Na, o energetinio tranzito keliai iš Rusijos į Vakarų Europą jau seniai nutiesti apeinant Lietuvą. Tad vėl gi, nelogiška.

Socialine prasme Rusija turi milijonus pensininkų, kuriems moka pensijas, tad kam jai papildomas pensininkų milijonas? Ir dar dalis jų būtų pikti, rusofobai, jau nekalbant apie rusofobinėje dvasioje išauklėtą viduriniąją ir jaunąją kartą. Dalis eitų partizanauti. Darbingo amžiau žmonės emigruoja iš Lietuvos, todėl pati pensijų sistema gali netrukus žlugti, nes biudžete mažės pinigų. Kam Rusijai visas tas vargas? Nelogiška.

Taigi, okupacijos baimė yra irracionali. Kartais pagalvoji, kad galbūt aukščiau minėti rusofobai-apžvalgininkai patys yra bailiai, kurie savas baimes bando pateikti kaip visuotines, užkrėsti jomis kitus, juk bijoti kolektyviai smagiau nei bijoti vienam.

Tikėtina, kad ši baimė išsivystė iš kaltės jausmo. Dalis mūsų elito giliai širdy jaučia, kad jie nevykusiai valdė šalį, kad jie ją nuvaldė iki dabartinės būklės, kai 30 procentų piliečių gyvena skurde, o emigracijos tempai tiesiog tragiški (50 000 prarastų žmonių per metus, kai valstybėje gyvena tik 2,9 milijonai).

Natūralu, kad valdančioji klasė jaučia kaltę, o kartu su ja ir baimę. Baimę, kad tokia neefektyvi jų konstrukcija, paremta liberalizmu ir rusofobija, gali vieną dieną subyrėti, kaip  milžinas, neišsilaikęs ant molinių kojų. O dar juk silpsta ir visa Europos Sąjunga, todėl juodžiausio, mažai tikėtino, bet vis tik įmanomo scenarijaus atveju Lietuva gali nugrimzti į vidinį chaosą. Ir tada, kaip bijo dalis mūsiškių, tvarkos įvesti įžengs rusas. Kuris kažką pastatys į vietą. O kažką pabaręs, grynai rusiškai ir kilniaširdiškai atleis, suteikdamas galimybę jam… vėl prisitaikyti.

Nebijokite, ponai. Ir nesitikėkite. Rusija turi galvos skausmų ir be jūsų.