Šiandieninei Lietuvos valdžiai galioja vienintelis gamtos dėsnis - Archimedo (š. kyla į paviršių). Statkevičius ir Grigas savaip apie nepakeliamą valdžios degradacijos kvapą

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2017-10-24 08:47:11, skaitė 1168, komentavo 5

Yra liaudies posakis, kad „šūdas visada į paviršių iškyla“. Tai tas pats Archimedo dėsnis, tik persakytas liaudiškai. Jis, mano nuomone, ir yra pagrindinis šiandieninės Lietuvos valdžios dėsnis. Jo jau nebeįmanoma nepastebėti, neužuosti valdžios degradacijos tvaiko.

Vakar apie Lietuvos valdžios degradaciją ir nenormalią padėtį valstybėje labai emocionaliai ir labai nuoširdžiai pasisakė žymus dizaineris Juozas Statkevičius savo interviu „Sputnik“, pavadintame „JuozasStatkevičius: to, kas vyksta Lietuvoje jau neįmanoma kęsti“. Apie tai pasisakė ir kunigas Robertas Grigas, santūriai ir dvasininko luomui derančia kalba, publikacijoje dienraštyje „Respublika“: „Kunigas R.Grigas: Svarbiausia atgauti tautinįorumą“.

Kiekvienas iš jų kalbėjo kiek iš skirtingo kampo, kiek skirtingais žodžiais, tačiau apie vieną ir tą patį: apie sunkią Lietuvos valdžios ligą ir apie nebepakeliamą iš tos valdžios sklindantį degradacijos kvapą.

Žymus drabužių dizaineris Juozas Statkevičius interviu pasakė:

„Nesunku pastebėti, kad maistą perkame Lenkijoje. Dirbame Norvegijoje, Anglijoje, atostogaujame Ispanijoje, Turkijoje… Jaunimas mokosi pasaulyje — visur! Tai kam ta mūsų Lietuva? Kad Seimo narius išlaikytume, kurie visus priverstinai išvaro emigruoti? "

„Mes jau 25 metus, tiksliau, 27 metus esame nepriklausomi, o aplink mus visi priešai. Lenkai — priešai, rusai — priešai, latviai taip pat priešai. Bet kaimynų niekada nepakeisi. Taigi, reikia rasti būdą, kad gyventume taikiai. Taip, aš esu dailininkas, ir, gal būt, nieko nesuprantu užsienio politikoje. Bet to, kas vyksta Lietuvoje, jau neįmanoma pakęsti. Politikų, kurie nuolat "dainuoja" iš televizoriaus ekranų, tiesiog neįmanoma klausytis. Kadangi viskas, ką jie sako, tik tauškalai, tauškalai ir dar kartą tauškalai. Jie,  viena vertus, nenutrūkstamai teigia, kad aplink priešai, o kita vertus, pareiškia, kad netrukus bus geriau. Klausimas: kada būtent bus geriau?

Praėjo daugiau nei ketvirtadalis amžiaus, bet jokio pagerėjimo nesimato! Priešingai, viskas tik blogėja. Kodėl gi mes stebimės, kad emigracija iš Lietuvos yra tokia didelė. To neįmanoma kęsti. Skaičiai pranoksta visas ribas. Kiek jau galima tylėti? Štai aš ir neištvėriau — išreiškiau ant savo galvos savo nuomonę Facebook. Iškart atsirado "herojų", kurie mane pradėjo, atsiprašant, pilstyti purvais (pokalbyje su Sputnik drabužių dizaineris panaudojo stipresnį žodį) pagal pilną programą. Tokių komentatorių visada užtenka. Aš stebiuosi: visi gyvena, sukandę dantis, bet tuo pačiu metu jie šaukia, kaip aš nemyliu Lietuvos.“

Paklaustas apie meilę Lietuvai, menininkas atsakė:

„Jei aš jos nemylėčiau, tai labai senai būčiau išvažiavęs, kaip ir šimtai tūkstančių kitų lietuvių. Aš lengvai galėčiau gyventi bet kurioje kitoje šalyje. Bet viskas, ką darau, darau mano mylimos Lietuvos labui. Bet kodėl aš turiu tylėti? Aš gi neatrandu nieko naujo. Šiandien lengviau dirbti kasininke Londone, o ne Lietuvoje, turint aukštąjį išsilavinimą. Aš visiškai ne Lietuvos priešas ir visiškai neskatinu masiškai emigruoti. Aš tenoriu vieno — realių pokyčių šalies viduje. Ir tebūnie aš tapsiu tautos priešu, jeigu tai bus mylimos Lietuvos labui!

Apie Lietuvos ekonominę padėtį Statkevičius pasakė: „Jei padėtis būtų nuostabi, kiekvienais metais iš Lietuvos neišvyktų 30-40 tūkstančių žmonių. Kad atvykęs turistas suvoktų tiesą, reikia pasivaikščioti ne po centrines gatves, o nuvykti į kokį nors miegamąjį rajoną ir pasikalbėti su vietiniais gyventojais. Pensininkai gauna per mėnesį po du šimtus eurų. Ar tai normalu? Mano mama dirbo visą gyvenimą, o dabar aš ją išlaikau. Jau dvidešimt metų. Ir taip kiekvienoje šeimoje. Atlyginimai taip pat labai maži. O kai įvedė eurą, kainos iškart pakilo. Kai kur net tris kartus. Kaip gyventi? Štai žmonės ir bėga iš Lietuvos.“

Į klausimą, ar „Situacija gali pasikeisti į gerąją pusę", Statkevičius atsakė:

„Tai gali įvykti tik pasikeitus valdžiai, įskaitant prezidentą. O kol kas mus nuolat puola Rusija. Juokinga girdėti, kiek kartų ji jau mus puolė. Beveik kasdien tankai pas mus važiuoja. Tiesą sakant, lietuviška propaganda jau įgriso. Tai kvaila! Na ką, ką Rusijai čia, Lietuvoje, veikti? Kam mes jai?“

„Taigi sakau tiesą. Jei mane kas nors nušaus, tegul nušauna. Ką čia padarysi… Pakartosiu, aš nieko neišgalvoju, aš sakau tikrą tiesą. O tiesa visada nepatogi. Ir mes vis laukiame, laukiame, kada gi bus geriau. O niekas nesikeičia. Jau 27 metus…“

Kunigo Roberto Grigo interviu

Interviu dienraščiui „Respublika“ kunigas Robertas Grigas kalbėjos apie davasines Lietuvos valdžios ligas: nepagarbą tautai, jos istorijai, kultūrai. Jis pakvietė mus „susigrąžinti tautinę savigarbą.“

Apie nonsensą, kai dėl Lukiškių aikštės memorialo projekto vertinimo Kultūros ministerija pasiryžusi kreiptis į užsienio ekspertus, kunigas ir žymus visuomenininkas atsakė:

„Kažkuriam laikrašty mačiau, manau, teisingą ir įžvalgią antraštę, kad mūsų Tautos laisvės kovų atminimo įamžinimą nulems svetimi. Tai iš tikrųjų susiję su savigarba ir su tuo keistu drovėjimusi būti savimi, būti lietuviu su visa savo istorija ir praeitim. Tarsi mes patys nežinome, kas mums yra geriausia, vertingiausia, kaip mes norėtume įamžinti savo Laisvės kovą ir savo žuvusiuosius. Tai išreiškia bendrą nuotaiką, kad esame jeigu ne niekas, tai nelabai kas, o jeigu prisidės tarptautiniai ekspertai, tai bus teisingiausiai nuspręsta. Tokios nedrąsos įgalinti save kaip Tautą, kaip visuomenę, kaip valstybę nuspręsti, kas mums yra geriausia, sindromas yra tam tikros dvasinės ligos požymis, kurį reikia sąmoningomis pastangomis šalinti. Tai nesveikas savęs nuvertinimas, kurį psichologai kartais įvardina kaip menkavertiškumo ar žemos savivertės kompleksą. Jeigu tauta yra tam tikra kolektyvinė asmenybė su bendra istorija, bendra patirtimi, savitu, negalėtume nuginčyti, praturtinančiu žmoniją mentalitetu, pasaulėvoka, tai ir žmogaus, asmens savybės jai kažkiek būdingos.“

„Demokratinėje visuomenėje kiekvienas gali nekliudomai ieškoti tiesos ir formuoti savo vertinimus. Negali uždrausti Michnikui atvykti ir dėstyti savo požiūrį. Bet kai istorijos supratimas ir aiškinimas paliekamas visiškai savieigai, tai ir nutinka, kad visi, kas tik netingi, mums aiškina, kokie mes esame, kokie turime būti. O bendro valstybės požiūrio ar sąmoningo Tėvynės meilės ugdymo kaip ir nelieka. Tada labai sunku tikėtis, kad užaugs patriotiškų piliečių karta. Daug kas peikia ar pravardžiuoja kaip autoritarinį ar atgyvenusį (nors tai labai diskutuotina) Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos, Smetonos laikų Lietuvos ugdymą, kai tiek istorijos vadovėliuose, tiek apskritai visuomenės ar jaunimo ugdymo procesuose buvo sudėlioti labai aiškūs akcentai, kurie, manau, neklastojo ir neiškraipė istorijos faktų, bet žadino pasididžiavimą savo Tauta, minėjo, kuo mes buvome unikalūs, kas yra gera ir vertinga Tautoje. Ir jei prisimename prieš skrydį per Atlantą parašytą Dariaus ir Girėno testamentą, kur jie su pasididžiavimu kalba, kad skris į Lietuvą, tikėdami, kad Lietuvos jaunoji karta dar didesnių žygių padarys dėl savo Tėvynės, manau, tokia nuotaika nebūtų buvusi galima, jeigu to meto jaunimo ugdymo organizacijose ar istorijos vadovėliuose būtų vyravusi neapibrėžta amorfiška nuotaika: na, mes patys nelabai ką sukūrėm, kultūrą mums atnešė lenkai, Vytautas buvo šunsnukis, nors ir savas... Jei būtų vyravusi tokia nuotaika, tikrai nebūtų buvę daugybės pavyzdžių net paprastų žmonių gyvenime, kurie statė paminklus ar Lietuvai, ar žuvusiems savanoriams, ar Vytautui Didžiajam per jo 500 metų jubiliejų. Jei nebūtų buvę kryptingo, sąmoningo patriotinio ugdymo, nebūtų buvę tokio galingo visuomenės patriotinio nusistatymo, kuris paskui neabejotinai paskatino tas dešimtis tūkstančių jaunų vyrų - ūkininkų, inteligentų, studentų - eiti į partizanus ir ginti Lietuvą miškuose. Dabar mes irgi turim pasirinkimą - jei paliksime savieigai tuos procesus ar leisime, kad mums primestų ideologizuotas istorijos interpretacijas, švelniai tariant, nelabai patriotiškai nusiteikę asmenys, - turėsime, be abejo, tokį amorfišką nelabai aiškų rezultatą.

Kunigas Grigas išreiškė požiūrį, kad Lietuva, visų pirma, turi būti lietuvių tautos namais. Jis pasakė:

Be abejo, valstybė, jei ją suprantame klasikiniu požiūriu, yra ir turi būti suvokiama kaip tautos namai, kaip struktūra, kuri turėtų saugoti tautą, padėti jai išskleisti visą savo dvasinį ir fizinį potencialą, gerąsias savybes. Tokios valstybės pareiga daryti viską, kad būtų skatinamos palankios, pozityvios įtakos ir kiek įmanoma izoliuojamos žeidžiančios, griaunančios įtakos - tiek ideologijos prasme (kalbu apie modernųjį genderizmą, abejotiną lytiškumo, šeimos sampratą ir praktikas), tiek politine prasme. Turbūt turite galvoje ir migracijos iššūkius, su kuriais susiduria Europos Sąjunga ir daugelis jos valstybių. Aišku, mes, krikščionys, kurie ugdomi artimo meilės dvasia, irgi tam tikrą dilemą išgyvename, nes neturėtume brutaliai atmesti ar užsidaryti nuo tų žmonių, kurie kenčia, kuriems reikia pagalbos. Bet, kita vertus, matant platesnį kontekstą, na, viena yra priimti karo išvarytą tikrai kenčiantį, gal kitaip negalintį išgyventi žmogų ar šeimą, bet kita yra žmonės, kurie, kaip matėme per visus praėjusius metus Europoje, ateina su pikta valia, nusiteikę griauti visuomenę, kultūrą, nusiteikę žudyti. Aišku, yra ta maksima, imperatyvas priimti ir padėti kiekvienam, kuris stokoja, bet kartais aš savęs ir bendraminčių klausiu, o kaip yra su tais, kurie ateina į tavo namus ir į tavo šeimą su kirviu ar peiliu kaip plėšikai. Ar čia irgi pareiga į savo šeimą, į savo valstybę įsileisti tą potencialią grėsmę, kuri gali nešti ir chaosą, ir terorą, ir labai didelę žalą visuomenei? Daug kas peikia Lenkijos arba Vengrijos atsisakymą priimti pabėgėlius (gali būti diskutuojama, kiek ta nuostata pagrįsta), bet aš manau, kad politikai, savosios visuomenės išrinkti, atstovaujantys savo valstybei, taip pat ir krikščionišku požiūriu, pirmiausia įpareigoti rūpintis ta juos išrinkusia visuomene, savo valstybe, jos gerove. Ir jeigu jie darytų neapgalvotus sprendimus, kurie gali pakenkti visuomenei, sukelti jai grėsmę, kažin ar jie atliktų savo pareigą. Vienpusiškas lenkų ar vengrų kritikavimas ar spaudimas jiems dvelkia nesiskaitymu su nepriklausomų valstybių suvereniomis teisėmis. Turėtų vykti pagarbus dialogas ir abiem pusėms priimtinų sprendimų ieškojimas, o ne grasinimai baudomis. Panašiai reikėtų vertinti ir numatytas kvotas ES šalims priimti pabėgėlių tiek, kiek nustatys kažkokia aukštesnė instancija, - jaučiamas galingo centro noras diktuoti šalims, kurios, ačiū Dievui, yra ne provincijos ar regionai, o valstybės, savanoriškai sudariusios Europos Sąjungą. Privalu gerbti jų kultūrinę tapatybę ir suverenumą. Reikia padėti tikrai kenčiantiems pabėgėliams, bet ne per prievartą, o bendru sutarimu ir gera valia. O geriausias darbas būtų pasiekti, kad tarptautinė bendruomenė sutelktomis pastangomis atkurtų taiką ir pragyvenimo galimybes pabėgėlių gimtosiose šalyse. Kad būtų pašalintos žmones bėgti verčiančios priežastys.

Į klausimą, kas galėtų pagelbėti lietuvio savivertei, kunigas Grigas atsakė:

„Pirmiausia tos tikrovės pažinimas. Turime įsisąmoninti, kad savęs menkinimas yra liguistas reiškinys, dvasinė liga, kenkianti ir visavertiškam, kūrybingam tautos gyvenimui, ir valstybingumui. Tai pripažinę, ne tik patys turime keisti tą vidinę prisitaikymo ar pataikavimo, savęs nuvertinimo būseną, bet tam reikalingos ir konkrečios priemonės, kurios stiprintų pagarbą savo tautiškumui, tapatybei, valstybingumui. Tautos interesus išreiškianti valdžia turėtų numatyti paprastus ir aiškius žingsnius, kaip stiprinti sveiką nacionalinę savigarbą. Savigarbą, kuri neniekina, nenuvertina kitų tautų, bet kartu iškelia, kas tikrai vertinga, gera, brangintina mūsų Tautoje, mūsų kultūroje, kad mes tiesiog neišnyktume tiek iš politinio, tiek iš kultūrinio pasaulio žemėlapio. Matyt, reikia ir paprastiems piliečiams, ir vadinamajam elitui, ir valstybės vadovams pratintis jausti, kad esame ne geresni, bet ir ne blogesni už kitus ir kad esame vertingi kaip lietuviai, kaip Lietuvos valstybė. Ir turime atitinkamai elgtis, priimdami tiek vidaus, tiek užsienio politikos sprendimus.“

Išsakytos mūsų šviesuomenės, šių dviejų šviesių žmonių mintys – tai, ką galvoja visi Lietuvos patriotai, žmonės, kurie myli savo tėvynę, kurie puoselėja jos gyvastį, pergyvena dėl Lietuvos ateities. 

Šie du iškilūs žmonės yra tie, kas turi svorį, kas pagal Archimedo dėsnį visada yra giliai ir yra labai toli nuo viso to lengvo, nuolatos į visuomenės paviršių kylančio ir čia skleidžiančio degradacijos smarvę – šiandieninės Lietuvos valdžios.