Irano Islamo Revoliucija: nepaneigiama tikrovė

Autorius: Vakaras Rizvi Šaltinis: https://ltnacionalistas.wordpr... 2015-02-09 12:18:54, skaitė 4523, komentavo 1

Ajatolos Chomeinis ir Chamenėjus

Pažintiniais tikslais lietuviškai perpublikuojame Irano pasaulinėje žinių tarnyboje „PRESS TV“ pasirodžiusį straipsnį Islamo Revoliucijos metinių proga „Irano Islamo Revoliucija: nepaneigiama tikrovė“; straipsnis iš iranietiškos pozicijos apibendrina revoliucijos laimėjimus, Irano kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės (1979-aisiais per Ajatolos Chomeinio vadovautą Islamo Revoliuciją Iranas nuvertė JAV palaikytą marionetinį šacho režimą ir įvedė iki šiol šalyje egzistuojančią Islamo Respublikos santvarką, kuri, nepaisant bet kurių ideologinių ar kultūrinių skirtumų mūsų atžvilgiu, sudaro didžios  pagarbos nusipelniusį kovos prieš imperializmą ir už nacionalinį išsivadavimą pavyzdį).

ISLAMO REVOLIUCIJA: NEPANEIGIAMA TIKROVĖ

Irano Islamo Revoliucijos faktai – nepaneigiami. Visaliaudinis, taikingas ir ilgalaikis sukilimas prieš JAV palaikytą karalių-diktatorių sėkmingai jį nuvertė 1979-aisiais. Nuo pat šacho nuvertimo ir iki šiol vystėsi Islamo Respublika, sugebėjusi atlaikyti laiko išbandymus.

Nepriklausomybė: konkretus principas

Iš karto po to, kai Irane įvyko Islamo Revoliucija ir apie tai pasklido žinia, Jungtinės Valstijos buvo įsitikinusios, kad visa tai joms išeis į naudą; kad iraniečių nacija ir jos naujoji vadovybė atleis visus ligtolinius JAV nusikaltimus ir nuolaidžiaus JAV interesams taip pat, kaip darydavo šachas.

Iraniečių nacijos pasiryžimas ir po revoliucijos laikytis nepriklausomybės principo tapo esminiu santykiu tarp augusio imperialistinio, kolonialistinio nusistatymo Vakaruose ir naujai išsivadavusios iraniečių nacijos. Iranas atsisakė keliaklupsčiauti ir ligi šiol laikosi šios ideologijos.

Šito reikšmės neįmanoma  pervertinti. Būtent nesugebėjimas kontroliuoti Irano vidaus bei užsienio politikos visada ir kels didžiausią pyktį tų, kurie nori pavergti naciją, bet nepajėgė niekaip įsitvirtinti dėl išmintingos vadovavimo struktūros, kuri buvo sukurta po diktatoriaus nuvertimo.

Galima teigti, kad ir kitos šalys, antai Kinija, Rusija, Venesuela ir kt. nežaidžia pagal šiuolaikinio kolonialistinio ir imperialistinio projekto taisykles – ir tai tiesa. Be abejo, šių šalių nepriklausoma laikysena yra sveikintinas dalykas.

Tačiau vienas esminis skirtumas Irano atveju yra idėja, kad moralinė gyvenimo sistema ir religija gali būti panaudojama visuomenei, jos funkcijoms, politikai ir santykiams su išoriniu pasauliu suformuoti. Kad tai yra islamiška demokratija, kelia nuostabą netgi šiandienos mąstytojams. Kaip galėjo nutikti, kad visada nuolaidžiavęs islamo pasaulis pajėgė stoti prieš galingąsias pasaulio supervalstybes ir pasiremti islamu pagrindais ir savo tautos palaikymu?

Kontrrevoliucija

Tai, kad iraniečių nacija sugebėjo įvykdyti tokį persilaužimą nesiimdama smurto ir sugebėjo išlaikyti inerciją, sudarė kliūtis užsienio jėgoms siekti visuomenės bei valdžios kontroliavimo iš užsienio.

Kada tik pasaulis priėjo prie nepaneigiamos išvados, kad Iranas stojasi ant savo kojų, iš karto prasidėjo mėginimas užgniaužti Islamo Revoliuciją. Nuo primesto ir užsienio jėgų palaikyto Irano-Irako karo, iki Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos (kurio vienintelė egzistavimo priežastis buvo trikdyti Islamo Revoliucijos ideologijos plitimui) ir tai sekusius politikų bei mokslininkų nužudymus ir žinomos Islamo Respublikai priešiškos teroristinės organizacijos išbraukimo iš teroristinių organizacijų sąrašo, šie mėginiai buvo sutelkti ir sistemingi.

Abejotina, ar netgi labiausiai Islamo Respublikos atžvilgiu priešiškas Vakarų apologetas galėtų paneigti, kad Irano Islamo Respublika buvo rakštis Vakarams nuo pat savo paskelbimo ir, kad visąlaik vykdoma kampanija žiniasklaidoje, globalinėse organizacijose ir kt., kad tik ją demonizuoti.

Irano sugebėjimas atsilaikyti tolygus stebuklui. Tereikia pažvelgti į Egipto revoliuciją, suteikusią nedidelę vilties akimirką arabų pasaulyje – ir kaip greitai bei sėkmingai ji buvo užgniaužta, kad įsivaizduotume kaip sunku nugalėti spaudimo bangas. Pažiūrėkime į Hosni Mubaraką, kadaise dėl savo diktatoriško elgesio neapkęstą žmogų, kuris dabar yra ant laisvės slenksčio, kas daugumai sunerimusių egiptiečių leidžia suvokti kontrrevoliucijų veiksmingumą.

„Daugiau niekada“

Dabar tai yra iš esmės žinomas faktas, kad globalinės jėgos negali leisti kitai Islamo Revoliucijai (Pabudimui) ar kažkam panašaus, kas būtų tikras, pilnai nepriklausomas ir jų nevaldomas judėjimas už demokratiją, teises ir laives, nugalėti.

Netgi regioninės šalys šito nepakęsti, kadangi regiono diktatorių-karalių sostai dreba vien nuo minties, kad žmonės gali pažvelgti į Iraną ir paklausti: „O kodėl ir mes taip negalime? Kodėl mes negalime gyventi kaip nepriklausoma, laisva šalis, neatsakanti niekam, išskyrus sau? Kodėl mes taip pat negalime būti atsakingi už savo politiką be svetimą valią primetinėjančios užsieniečių valdžios?“

Tereikia pažiūrėti į šalis kaip Bahreinas ir siaubą, kurį vietos sukilimas pažadino diktatorių-šeichų širdyse visama regione, taip pat ir Saudų valstybėje, kad žinotume šito tiesą.

Kur dabar?

Revoliucijos nėra statiški judėjimai, pasibaigiantys jas vykdžiusioms jėgoms paėmus valdžią. Jos yra nesibaigiantys procesai, kurie privalo tęstis, jei lemta išlaikyti pasisekimą ir jei revoliucijos idealai bus išsaugomi.

Tas pats galioja ir Irano Islamo Respublikai, kuri žengia islamiškos demokratijos keliu nuo 1979-ųjų per karus, žudynes, demonizaciją ir atskyrimą. Ajatolos Chomeinio propaguota „rezistencijos ekonomika“ ir toliau lieka svarbiu elementu, kurio įvykdymu privalo rūpintis iraniečių nacija.

Nes būtent Irano sugebėjimas išsaugoti savo nepriklausomybę jį kontroliuoti ištroškusiame pasaulyje ir yra raktas į Islamo Respubliką ir jos idealus. Islamiškas Iranas niekada negali suklupti. Tame yra daugelio nepasitenkinimas, bet patys geriausieji Irano nacionalinės valstybės interesai.