Apie Gruzijos kalnuose gyvenantį žiobrį Vimba vimba, Tkibuli teatro režisierių Rezo ir savo jaunystę

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.lt/20... 2017-03-30 08:19:45, skaitė 3006, komentavo 1

Vakar LTV džiaugsmingai paminėjo bevizio režimo Gruzijos piliečiams į ES pradžią. Daug buvo kalbėta apie lietuvių ryšius su Gruzija, dokumentinis filmas ta tema parodytas. Svarbiausią, žinoma, paminėjo: labai džiaugėsi, kad Landsbergio jaunesniojo pasaką gruzinų šešėlių teatras parodė. Svarbu. Mes jo tatos „šešėlių teatrą“ jau 26 metus stebime, kaip Lietuva, tarytum šešėliai, ne be jo pastangų išsivaikšto, išbėgioja.

„Kokia didelė Lietuvai laimė, kad Gruzija gavo bevizį režimą su Europa“, - džiaugėsi kažkokia kalbanti LTV galva!

Aš, atvirai pasakius, taip ir nesupratau, kurioje vietoje glūdi ta lietuvio laimė, kad gruzinai gali važinėti be vizų? Ir kurioje vietoje glūdi eilinio gruzino, kokio pavargusio inteligento, laimė važiuoti tris ar keturis tūkstančius kilometrų į tą migrantų nušniaukštą Europą? Už kokius „šišus“ jis ten važiuos, jei toje Gruzijoje nieko neprichvatizavo ar nepavogė? Ar daug dažniau lietuviai į Ameriką skraido? Kažkaip nepastebėjau tarp savo draugų to skraidymo į JAV paūmėjimo, kai JAV bevizį įvedė. Štai Brazauskienė, kuri su Brazausku viešbutį iš Lietuvos pavogė – toji skraido dažnai. Vagims – paprasčiau.

Aš jau niekada nenuskrisiu į Gruziją. Labai jau brangu Lietuvos nualintam pensininkui, kuriam reikia galvoti kaip pramisti, o ne kaip į Gruziją skraidyti. O man taip reikėtų ten nuvykti, nes ten liko mano jaunystės draugai - žiobriai iš Tkibuli vandens saugyklos. O gal ten jų jau ir nebėra?

Vimba vimba L.

Krentu į prisiminimus

1972 metais pirmą kartą nuskridau į Gruziją. Mane, trečio kurso studentą, ½ etato dirbantį LTSR MA „Zoologijos ir Parazitologijos institute“ (dr. Ričardo Volskio „Hifrobiologijos“ laboratorijoje) komandiravo į Gruziją ištirti Tkibuli vandens saugyklos žiobrius. Institutas vykdė sąjunginę programą „Rūšies tyrimas areale“. Gruzija buvo žiobrio Vimba vimba rūšies arealo kraštiniame taške.

Apačioje Tkibuli miestas, o toliau - Tkibuli vandens saugykla, kurioje gyvena ten introdukuoti žiobriai

Išbuvau aš Tkibulyje, kuris už 45 kilometrų nuo Kutaisio (165 km nuo Tbilisio), 2 savaites, jokių žiobrių ten vandens saugykloje neatradau, net žvejų neatradau, bet pabuvojau Kaukazo kalnuose, kalnų kaimelyje, grotose, alpių pievose. Taip ir bučiau pargrįžęs tuščiomis, jei ne laimingas atsitikimas.

Viešbutis, kurio restorane Dievulis mane supažindino su režisieriumi Rezo

Priešpaskutinę dieną prieš man sugrįžtant į Vilnių labai nelaimingas sėdėjau vienut vienutėlis didžiuliame Tkibuli viešbučio (nuotrauka) restorane. Dievulis pasigailėjo vargšo studento ir į restoraną atvedė TSRS liaudies artistą, tenykščio dramos teatro vyr. režisierių Rezo (pavardės neatsimenu, visi vadino tik vardu), kuris buvo ir Tkibuli futbolo komandos „Mešachte“ (Žaidė toje pačioje 1-je lygoje su Vilniaus „Žalgiriu“) klubo vadovu. Rezo atėjo dar su 3 draugais, man atsiuntė nuo savo stalo butelį vyno, aš jiems du (tokios kalniečių vaišingumo tradicijos), tada mane pasikvietė prie savo stalo, tada perėjome į atskirą kabinetą, tada dar į kitą, visai prabangų, kur buvo televizorius. Vyko Tbilisio „Dinamo“ ir Jerevano „Ararato“ futbolo komandų rungtynės, jas žiūrėdavo visa Gruzija ir Visa Armėnija.

Šiam dramos teatrui vadovavo mano draugas ir geradėjas Rezo

Sekančią dieną nuvykau į teatrą (nuotrauka) pas Rezo, papasakojau išsamiai savo vargus. Jis paskambino kelis kartus keliais telefonais ir viską susitarė. Jis man pasakė: pasakyk, kad tu nuo Rezo.

Visos durys stebuklingu būdu atsidarė...

Kitais metais į Vilnių atvežiau 200 žiobrių iš Tkibuli, taip buvo parašyta monografija apie „Žiobrį jo areale“, o toje monografijoje buvo mano parašytas skyrius apie Tkibuli vandens saugyklos žiobrio biologiją.

Ačiū tau, Rezo! Linkėjimai jums, Tkibuli žiobriai!

Monografijos apie Tkibuli žiobrį nuoroda: http://search.rsl.ru/ru/record/01006972486