Plutokratinis režimas tautinius socialistus bando prilyginti teroristams

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: https://ltnacionalistas.wordpr... 2015-01-18 05:54:49, skaitė 4243, komentavo 1

Kątik „Lietuvos žiniose“ (LŽ) pasirodė itin skambiai pavadintas straipsnis: „Terorizmo šmėkla pasiekė ir Lietuvą“; jame kalbama apie Lietuvoje vykdomą nacionaldarbininkų judėjimo atsišaukimų platinimą, prie kurio stichiškai prisideda įvairūs mūsų idėjas palaikantys lietuviai bei Lietuvos piliečiai ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) teigimus, esą juose egzistuoja ir „terorizmo požymiai“.

Kaip ir anksčiau apie nacionaldarbininkus pasirodžiusių straipsnių atvejais, šiame LŽ opuse pilna klaidinančių ir iš konteksto iškreiptus faktus (bei prasimanymus) keliančių teiginių; matydami tai, kad valdančiojo režimo viršūnės, konkrečiai, NSGK pirminkas Artūras Paulauskas bei konservatorė Rasa Juknevičienė ir toliau tikriausiai daro tiesioginį spaudimą teisėsaugos pareigūnams tirti neegzistuojančius ir nepadarytus „nusikaltimus“, manome, jog yra būtina dar kartą patikslinti žiniasklaidoje keliamus teiginius, tiek faktus, tiek ir prasimanymus, o taip pat ir mūsų tikrąją poziciją.

Tad pateikiame išsamų atsakymą į LŽ bei jos cituojamų asmenų tvirtinimus.

Minėtame straipsnyje su dideliu pasipiktinimu kalbama apie tai, jog atsišaukimuose teigiama, kad Lietuva jau 25-erius metus yra valdoma JAV interesų linijos besilaikančių politinių veikėjų, kad įvedus NATO pajėgas į Lietuvą, mūsų šalis tapo ir faktiškai okupuota, vos ne taip, lyg tame būtų ne tik didžiausias ir šlykščiausias melas, bet ir kažkoks tai nusikalstamas turinys…

Iš tiesų tegalime čia iškelti tam tikrą retorinį klausimą: o kas galėtų tai paneigti? Kas galėtų logiška argumentacija bei realiais mūsų šalies politinio gyvenimo faktais įrodyti, jog šie teiginiai yra faktiškai klaidingi, kad jie sako netiesą?

Niekas, kadangi juose iš esmės yra, be abejo, aštria ir protestui išreikšti skirta forma, išdėstoma paprasčiausia tikrovė, t. y. tai, jog Lietuvos tariama „nepriklausomybė“ didžiąja dalimi yra blefas, kad mūsų šalis yra paversta Vakarų interesų marionete.

Be to, kyla klausimas, ar paprasčiausias tokios pozicijos deklaravimas, patinka ji valdantiesiems ar ne, turi kokį nors realiai nusikalstamą turinį? Irgi ne: tai yra aktyviai naudojama piliečių teisė į žodžio laisvę, neturinti nieko bendro nei su nesantaikos, nei, tuo labiau, su terorizmo kurstymu.

Keliamas ir faktas, kad mūsų dabartinis kontaktinis elektroninio pašto adresas yra registruotas yandex.ru – taip, tai yra tiesa, tačiau belieka pasakyti banalų faktą, jog tai tėra rusiškas google.com analogas, kuriame paskyras vartotojai sau gali susikurti nemokamai, neturėdami visiškai jokių sąsajų nei su Rusija, nei su baisiuoju „Putlerio režimu“, kurio taip nekenčia tūlas landsberginis „patriotas“ – ką padarėme ir mes, o kodėl pasirinkome būtent šitokį, o ne kitokį elektroninį paštą, nematome visiškai jokio reikalo teisintis ar kažką įrodinėti; bet negalime nepridurti, jog per visus kraštus besiveržianti paranoja ir „Rusijos agentų“ ieškojimas tegali kelti tiktai ironišką šypseną.

Kai dėl „terorizmo kurstymo“, tai, kaip esame teigę dar ankstesniame pareiškime šiuo klausimu, šitokie kaltinimai skamba absurdiškai, nes neturi visiškai jokio ryšio su realybe: mes, nacionaldarbininkai, aiškiai smerkiame terorizmą ir nuo jo bei kitų neteisėtų veiksmų atsiribojame, o ir patys atsišaukimai vienareikšmiškai kalba apie nesmurtinių pasipriešinimo grupių kūrimą.

Vienintelis būdas čia įžvelgti „terorizmą“ būtų tiktai kriminalizuoti bet kokią opozicinę veiklą, alternatyvią nuomonę bei jos reiškimą prilyginant „terorizmui“ – kas būtų ne kas kita kaip ciniškas žmogaus ir piliečio teisių į laisvą žodį pažeidimas.

Negalime nepridurti ir to, kad mes itin stipriai kritikuojame patį terorizmo reiškinį, lygiai smerkdami tiek islamizmo vykdomus išpuolius (vadinamąją „Islamo valstybę“ bei Prancūzijos teroro aktą), tiek ir Amerikos imperializmo vykdytą bei vykdomą terorą Afganistane, Libijoje, Sirijoje bei kitur; galbūt mūsų persekiojimu ir gąsdinimu suinteresuoti politikieriai, besivaikydami terorizmo šmėklos, apie kurią kalba LŽ straipsnis, verčiau turėtų pasižiūrėti į savo pačių garbinamą NATO, o ne į nesmurtinio pasipriešinimo strategiją propaguojančius bei praktikuojančius taikius aktyvistus?

Paskui bandoma rasti neegzistuojančias sąsajas tarp Lietuvoje plintančių tautinį socializmą propaguojančių lapelių bei ne už kalnų esančių savivaldybių rinkimų: šiuo klausimu mes patiksliname visus, tiek savo draugus ir bendražygius, tiek savo oponentus, tiek ir visus skaitytojus, jog šiuose bei artimiausiais metais vyksiančiuose rinkimuose mes dalyvauti neketiname, nes nematome prasmės dalyvauti į farsą išsigimusiame žaidime tol, kol neegzistuos realios prielaidos adekvačiam dalyvavimui bei konkurencijai su sisteminėmis jėgomis, iki ko esamu momentu yra gana toli.

Artūras Paulauskas

Tikriausiai šitokie mėginimai susieti šių lapelių plitimą su artėjančiais savivaldos rinkimais galėtų būti skirti arba pakenkti kurių nors rinkimuose dalyvaujančių opozicinių veikėjų įvaizdžiui, arba tiesiog padėti atitinkamoms sisteminėms politinėms partijoms tam tikrų savo elektorato sluoksnių akyse susikrauti didesnį politinį kapitalą (juk gaudydami neegzistuojančius „teroristus“ ar „kurstytojus“, jais įvardydami taikius ir teisę į laisvą žodį aktyviai naudojančius piliečius, veikėjai kaip A. Paulauskas ar, pavyzdžiui, liberalas Remigijus Šimašius galbūt mano, tuo būdu sudarysiantys „kietą“ asmeninį įvaizdį, esą jie „rimtai dirba“ ir kovoja prieš fiktyviai sukuriamus „priešus“, kurie naivių žmogelių akyse įgija baubišką pavidalą).

Juokingai skamba ir LŽ straipsnyje keliamos mintys, esą egzistuoja kokios nors sąsajos ar panašumai tarp garsiųjų Paryžiaus teroro aktų bei Lietuvoje plintančių atsišaukimų: be to, kad nei šių teroro aktų konkrečiai, nei terorizmo apskritai niekada nelaikėme ir tikrai nelaikome priimtinu ar vartotinu dalyku, absurdiškiausia yra tai, jog paprasčiausių lapelių, kuriuose vienareikšmiškai pasisakoma apie politinę kovą, vedamą nesmurtinio pasipriešinimo grupių, platinimą mėginama prilyginti teroro aktams.

Tai tik dar kartą atskleidžia represyvią ir tironišką, nors ir „demokratiniu“ fasadu maskuojamą plutokratinio-oligarchinio režimo, buržuazinės diktatūros, po kuria gyvena Lietuva ir Europa, prigimtį, kuri negali pakęsti, jei kažkas vis dėlto drįsta, kad ir formaliai įtvirtintų šalies įstatymų rėmuose, kritikuoti ne kokias nors sistemos detales, bet viską iš esmės.

Įdomus A. Paulausko teigimas apie kažkokius tai „veikėjus“, neva „išsidavusius“, kad „dirba Rusijai“; kiek tai liečia mūsų bendražygių bei remėjų gretas, šitokių žmonių mes nežinome – mes visi dirbame nei Vašingtonui ar Briuseliui, nei Maskvai, bet Lietuvai, lietuvių tautai, dirbančiajai visuomenei ir jos interesams ginti.

Žinoma, jei šituo yra mėginama padaryti subtilią aliuziją į kontaktavimą su tokiomis asmenybėmis kaip Aleksandras Duginas, tai čia, tiesą pasakius, absurdas ne tik neišnyksta, bet tik didėja: kaip žino bet kuris Rusijos ir, konkrečiai, Dugino veiklos įvykius sekantis žmogus, A. Duginas jokių tiesioginių sąsajų su Vladimiro Putino valdžia, apskritai, su Rusijos vyriausybe, neturi, jos politikai realios įtakos – taip pat; ir, be to, yra išsakęs daugelį kritinių pastabų jos politikos adresu, o be to, bendradarbiavimas ar draugiški ir konstruktyvūs santykiai su kokiu nors užsienio veikėju dar nepadaro vieno ar kito judėjimo šio veikėjo „agentais“ ar „marionetėmis“.

Pats Duginas, tarp kitko, dėl kai kurių valdžios elementų spaudimo, anksčiau 2014-aisias metais buvo pašalintas iš savo pareigų Maskvos valstybiniame Lomonosovo universitete, o ir bet kam, kas atidžiai ir be Sistemos uždedamų spalvotų akinių pasiskaito mūsų publikuojamus straipsnius, turėtų būti aišku, jog iš mūsų pusės neegzistuoja joks „Rusijos garbinimas“ ar idealizavimas: mėginama suformuoti tokią politinę terpę, kad jeigu neskatini isteriškos neapykantos Rusijai, vadinasi, turi būti jos „agentas“…

Kiek tai liečia mūsų pačių požiūrį dėl Rusijos, tai belieka jį aiškiai išsakyti ir šiame pareiškime: mes V. Putino Rusiją laikome kad ir nacionaline, bet vis dėlto, kapitalistine valstybe, kurioje viešpatauja panaši oligarchų klasė, kaip ir ta, kurią turime po „Perestroikos“ egzistuojančioje Lietuvoje, verta lygiai tokio pačio pasmerkimo.

Vertėtų pridurti ir tai, kad, jei nacionaldarbininkai iš tiesų būtų „dirbantys Rusijai“, kaip nori tikinti įvairaus plauko dezinformatoriai bei demagogai, tai ir gautume atitinkamą finansavimą, o plintantys atsišaukimai tikriausiai būtų ne tiražuojami naudojant pigų popierių bei rašalą, bet ištaigingi, spalvoti plakatai; o ir pats veiklos ir, tiesą pasakius, politinės krypties braižas turėtų būti visiškai kitoks: juk mes esame ne kartą pabrėžę – ir esame pasirengę pabrėžti kiek tik to reikės – kad mes, be abejo, esame griežtai prieš karo kurstymą apskritai ir, konkrečiai, prieš dabar vykdomą karo su kaimyninėmis šalimis kurstymą, kad esame už laisvą, nepriklausomą Lietuvą ir lietuvių tautą, kaip realų šios valstybės suvereną.

Na, galbūt tokiems politinio karjerizmo atstovams kaip A. Paulauskas yra sunku suprasti, kai žmonės dirba ką dirba nuoširdžiai, vedami ne pinigų ar asmeninės ar grupinės naudos, bet idealų, kuriais dega ir kvėpuoja kovotojų širdys.

Pagaliau, verta paminėti ir A. Paulausko teiginį, esą tautiniais socialistais mėgina naudotis Lietuvai „nedraugiškos“ jėgos: tai tiesiog reiškia, jog arba kurpiami prasimanymai, puikiai žinant, jog nacionaldarbininkų judėjimas jokioms užsienio ar kitokioms jėgoms neatsiskaitinėja, kad jis veikia nepriklausomai, vadovaudamasis savo idėjomis ir principais, laikydamasis Lietuvoje galiojančių įstatymų, arba – o tai ir labiausiai tikėtinas variantas – mėginama darytis sau politinę reklamą, kuriant kažkokio tai „didžio kovotojo“ prieš Lietuvoje neegzistuojantį „terorizmą“ įvaizdį.

Straipsnyje garsiai kalbama apie Žemaitijoje apskritai ir Klaipėdoje konkrečiai paplitusius sienų užrašus, įvardijančius JAV ir NATO kaip teroristines jėgas, mėginant šiuos veiksmus kaip nors susieti su tautinių socialistų veikla bei Ž. Razminu.

Pabrėžiame, jog tai yra, mūsų turimomis žiniomis, ne tautinių socialistų aktyvo narių, bet mums nežinomų anonimų, darbas, kurį galite matyti šiuose taip pat anonomiškai mūsų redakcijai atsiųstuose nuotraukose.

Galiausiai LŽ rašo apie NSGK nario Arvydo Anušausko raginimus „netoleruoti“ tariamo „nesantaikos kurstymo“, kuriuo klaidinančiai yra įvardijamas minėtųjų atsišaukimų platinimas. Iš esmės atvirai raginama imtis represijų, o policijos pareigūnai keikiami dėl paprasčiausiai sąžiningo savo darbo atlikimo (t. y. elgimosi pagal įstatymus, o ne ėmimosi persekioti bet ką, jei tik tai nepatinka vienam ar kitam valdžioje sėdinčiam landsbergiečiui…).

Kadangi jokio terorizmo kurstymo ar, juo labiau, terorizmo aktų, iš nacionaldarbininkų pusės nėra ir tikrai nebus, kadangi yra aiškiai kalbama apie nesmurtinio pasipriešinimo grupių kūrimą, tai bet kokie raginimai „bausti“ dėl nepadarytų nusikalstamų veiklų iš esmės turėtų būti traktuojami kaip raginimas rengti politiškai motyvuotas farsines bylas prieš žmones, kurių pažiūros ir reiškiamos pozicijos tiesiog neįtinka to, ko pageidauja valdantysis „elitas“ bei jo interesus aptarnaujantys politikieriai.

Tokie represiniai aktai, jei ir būtų imami vykdyti, būtų ne tik neteisėti piliečių teisės į laisvą žodį pažeidimai, bet ir tikrąją šalį valdančios oligarchinės diktatūros prigimtį atskleidžiantys įvykiai, kurie neišvengiamai priverstų vis platesnius ir didesnius visuomenės sluoksnius susimąstyti apie tragišką Lietuvos politinio bei visuomeninio gyvenimo tikrovę.

Tęsiasi apgailėtini mėginimai tautinius socialistus prilyginti teroristams, keliant su tikrove jokio ryšio neturinčius kaltinimus, su tikslu atbaidyti, prigąsdinti bei palaužti antisisteminius aktyvistus.

Eilinį kartą tegalime patikinti savo oponentus bei persekiotojus, kad jokie persekiojimai, jokie grasinimai, gąsdinimai ar šmeižimai nebūtais dalykais, jokios „terorizmo“ baubų ir „kacapų“ raganų medžioklės neįbaugins ir nedemoralizuos mūsų aktyvo, nepalauš mūsų dvasios, nes nėra didesnės garbės, kaip būti persekiojamiems už teisybę ir kilnius idealus, kuriuos mes nešame ir toliau užtikrintai nešime į savo tautiečių protus bei širdis.