Kodėl žydai bijo sionizmo? Prof. V. Katasonovas
Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2025-05-19 11:31:00, skaitė 127, komentavo 0
Kodėl žydai bijo sionizmo? Antrojo pasaulinio karo pamokos. Kodėl iki 1943 m. buvo nutylimi faktai apie masinius žydų persekiojimus nacių okupuotoje Europoje?
Yra nuomonė, kad žydai ir sionizmas yra beveik tas pats. Kai sakome „žydai“, turime omenyje sionizmą; kai sakome „sionizmas“, turime omenyje žydus. Nors, žinoma, žydai egzistuoja nuo Abraomo laikų (du tūkstančiai metų prieš Kristų), o sionizmas kaip judėjimas organizaciniu požiūriu susiformavo tik XIX a. pabaigoje (pirmasis pasaulinis sionistų kongresas įvyko 1897 m. Bazelyje).
Pasak Vikipedijos, sionizmas (nuo Siono kalno Jeruzalėje pavadinimo) apibrėžiamas kaip „politinis nacionalinis judėjimas, kurio tikslas - suvienyti ir atgaivinti žydų tautą jos istorinėje tėvynėje Izraelio žemėje (Eretz Israel)“. Daugumoje leidinių sionizmo tema šis judėjimas pristatomas kaip atstovaujantis visų pasaulio žydų interesams.
Maždaug tokį patį sionizmo suvokimą turėjau ir sovietiniais metais. Iki tol, kol keliaudamas po užsienį (pirmiausia po JAV, Angliją, Izraelį) pradėjau bendrauti su žmonėmis, kurie save laikė žydais. Ir, mano nuostabai, paaiškėjo, kad jie nelaiko savęs sionistais. Maža to, į sionizmą žiūri atsargiai ar net atvirai neigiamai. Mano idėjos, kad žydai ir sionizmas yra dvi tos pačios monetos pusės, ėmė byrėti.
Nežydų antisionizmas yra suprantamas. Pirmiausia dėl to, kad sionizmas suvokiamas kaip kraštutinis nacionalizmas ir net rasizmas. Tai tie, kurie nepripažįsta jokio nacionalizmo ir jokio rasizmo. Ypač po to, kai XX amžiuje Hitlerio vokiečių nacionalizmas palaipsniui peraugo į nacionalsocializmą, arba nacizmą. 1975 m. Jungtinės Tautos sionizmą netgi kvalifikavo kaip rasizmo formą (JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 3379). Nereikia nė sakyti, kad sionizmas tapo fašizmo sinonimu palestiniečiams ir arabams, kurie savo kailiu patyrė, kas yra sionizmas, nes 1948 m. tarptautinio sionizmo pastangomis buvo įkurta Izraelio valstybė. Nuo 2023 m. spalio mėnesio Artimuosiuose Rytuose prasidėjo naujas „holokausto“ etapas, kurio metu žuvo (ir buvo sužeisti) dešimtys tūkstančių palestiniečių.
Tačiau kuo paaiškinamas antisionizmas tų, kurie save identifikuoja kaip žydus arba „žydų tautybės asmenis“ (nuo sovietmečio paplitęs posakis)?
Pirma, todėl, kad jie, kaip ir dauguma kitų tautybių žmonių, Izraelio politiką palestiniečių ir kaimyninių šalių arabų gyventojų atžvilgiu laiko genocidu.
Antra, todėl, kad jie baiminasi, jog tokia Izraelio ir už jo stovinčių sionistų politika gali sukelti neigiamą nežydų požiūrį į žydus visame pasaulyje. Tai reiškia, kad sionistai visais įmanomais būdais provokuoja antižydiškas nuotaikas visame pasaulyje.
Trečia, žydai, gyvenantys Senajame ir Naujajame pasaulyje, yra gana patenkinti savo gyvenamąja vieta. Jie yra gana gerai prisitaikę prie JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, kitų Europos šalių kultūrinės ir socialinės aplinkos, o Izraelio kultūrinę ir socialinę aplinką suvokia kaip nesuprantamą ir net svetimą. Ir jie labai bijo, kad sionistai juos „išgelbės“ nuo „asimiliacijos“. Tai reiškia, kad jie gali būti prievarta perkelti į „pažadėtąją žemę“, į kurią jie baisiai nenori persikelti.
Ketvirta, kai kurie „racionalūs“ žydai mano, kad sionistų pastangos sutraukti visus „Dievo išrinktuosius“, išsibarsčiusius po visą pasaulį, į vieną vietą, pavadintą „Izraelio valstybe“, yra susijusios su tuo, kad „Dievo išrinktoji“ tauta neteks išskirtinės padėties, kurią užima šiandien. O ši dabartinė išskirtinė žydų padėtis ekonomikoje, finansuose, politikoje, kultūroje ir ideologijoje susiklostė būtent dėl to, kad žydai gyvena visose arba beveik visose pasaulio šalyse. Ir ne tik esama, bet ir užima svarbiausius postus jose. Tačiau sionistai, anot tokių „racionalių“ žydų, gali atimti iš „Dievo išrinktosios tautos“ šiandien turimą galią ir įtaką. „Geriausia yra gero priešas“, - sako „racionalūs“ žydai sionistams. Ir jie siūlo sionistams kompromisinį variantą - žydų tautinių-kultūrinių mažumų autonomijų įvairiose šalyse kūrimą ir stiprinimą.
Penkta, tie žydai, kurie yra ypač religingi (t. y. žydai ortodoksai), mano, kad sionistų prievarta sukurta Izraelio valstybė gali tik pakenkti žydams. Žydai gyvena pagal Torą (Senąjį Testamentą) ir tiki, kad Izraelis, kaip valstybė, gali ir turi būti atkurtas tik tada, kai žydai savo dvasiniu gyvenimu to nusipelnys. O prievartinis Izraelio valstybės sukūrimas žydams gali baigtis tragiškai. Pažymėtina, kad sionistai, vadovaujami Teodoro Herclio, pirmąjį pasaulinį kongresą norėjo surengti Miunchene. Tačiau Vokietijos, ypač Miuncheno, žydai ortodoksai tam nepritarė, todėl šį kongresą teko surengti Bazelyje (Šveicarija). O po to, kai kongresas įvyko tais pačiais 1897 m., Vokietijos rabinų asociacija paskelbė aštrią antisionistinę deklaraciją.
1912 m. žydai ortodoksai įkūrė tarptautinį religinį-politinį judėjimą „Aguddat Israel“ („Izraelio sąjunga“), kuris taip pat pasisakė prieš sionizmą. Tiesa, po 1948 m. „Izraelio sąjunga“ sušvelnino savo poziciją ir net ėjo į suartėjimą su sionistais. Tačiau šiandien daugelis šalių turi savo ortodoksų žydų antisionistų organizacijas.
Yra ir kitų argumentų, kodėl žydai atsargiai ar net neigiamai vertina sionizmą. Tačiau, kaip man atrodo, „žydų tautybės asmenys“ savo neigiamą poziciją sionizmo atžvilgiu dažniausiai argumentuoja remdamiesi tragiška Antrojo pasaulinio karo patirtimi. Apie šią patirtį noriu pakalbėti plačiau.
Sionistai praktiškai parodė, kaip jie elgiasi su žydais. Ir ši praktika yra įtikinamesnė už visokius spekuliatyvius argumentus, ji nuteikia žydus prieš sionizmą. Apie sionistų veiklą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo metu parašyta daug darbų. Tačiau daugelis ekspertų mano, kad išsamiausia yra Šabtajaus (Sabbatai) Bezalelio Ben-Cvi (beje, gimusio 1906 m. Rusijos imperijoje ir išvykusio iš SSRS 1920 m.) knyga. Knyga vadinasi „Postugandinis sionizmas teisme: veiksnių, lėmusių sionistinio judėjimo klaidas Holokausto metu, tyrimas“, išleista 1977 m. Tel Avive. Daugiau kaip 500 puslapių. Ilgą laiką apie ją buvo nutylima, jos tiražas buvo menkas. Daugelis apie šią knygą sužinojo tik 1991 m. ją išleidus anglų kalba JAV, tačiau autorius jos nesulaukė.
Jei pavadinime sakoma, kad egzistavo „postgandiškas“ sionizmas, tai reiškia, kad egzistavo ir „ugandiškas“ sionizmas. Pastarasis reiškia sionizmo versiją, kurią palaikė Teodoras Herclis. Jis tikėjo, kad žydų valstybę galima įkurti ten, kur tam yra galimybė. Visai nebūtina jos sieti su Palestina, kur kadaise gyveno Senojo Testamento žydai. Buvo keletas galimų žydų įsikūrimo variantų. Geriausiai žinomas yra Ugandos variantas. 1903 m. rugpjūčio 14 d. Didžiosios Britanijos kolonijų ministras Džozefas Čemberlenas (Joseph Chamberlain) pasiūlė sionistų judėjimo pirmininkui Herclui (Herzl) žydų apgyvendinimo Rytų Afrikoje programą. Pastarasis sutiko. Tačiau buvo tokių variantų priešininkų, kurie primygtinai reikalavo: „Tik Palestina!“ Po Herclio mirties 1904 m. įsivyravo „postgandiškas sionizmas“. Žydai iš bet kurios šalies galėjo persikelti tik į „pažadėtąją žemę“ (Palestiną) ir niekur kitur!
Šabtajus Bezalelis Ben-Zvi (ŠBBZ) visoje savo knygoje, paremtoje faktine medžiaga, perteikia mintį: „postugandiškojo“ sionizmo pagrindinis (ir, tiesą sakant, vienintelis) tikslas buvo sukurti žydų valstybę toje vietoje, kur kadaise buvo Senojo Testamento Izraelis. O žydų, kurie Hitlerio valdomoje Vokietijoje tapo diskriminuojami, išgelbėjimas sionizmui buvo įdomus tik tuo atveju, jei jie būtų pasiryžę vykti į Palestiną.
Svarbus įvykis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo 1938 m. liepos mėn. Amerikos prezidento Franklino Ruzvelto iniciatyva sušaukta Eviano konferencija, kuri buvo pavadinta vienos Prancūzijos vietovės vardu. Joje dalyvavo 32 valstybių atstovai, susitikime buvo sprendžiami pagalbos žydų pabėgėliams nuo Hitlerio režimo Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje klausimai. Iš pradžių sionistai rodė didelį susidomėjimą konferencija. Tačiau, priešingai nei jie tikėjosi, konferencijos dalyviai parodė netinkamą (sionistų požiūriu) užuojautą persekiojamiems žydams ir pareiškė esantys pasirengę priimti žydų pabėgėlius savo šalyse. O sionistams reikėjo, kad konferencijoje būtų pritarta tik persekiojamų žydų perkėlimo į Palestiną galimybei. Konferencijos dalyviai neatmetė šios galimybės, tačiau nelaikė jos vienintele. Po to sionistų požiūris į konferenciją pasikeitė. Jie boikotavo žydų emigraciją į Ameriką ir kitas pasaulio šalis. Jie reikalavo, kad nė cento žydų pabėgėliams skirtų lėšų nebūtų išleista niekam kitam, išskyrus perkėlimą į Palestiną.
Vienas iš pagrindinių sionistų ir būsimasis pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Ben-Gurionas atvirai pareiškė: „Sionisto užduotis - ne gelbėti Izraelio “likutį", kuris yra Europoje, bet išsaugoti Izraelio žemę žydų tautai. Šią ir daugybę panašių citatų galima rasti labai įdomioje, informatyvioje Izraelio istoriko Tomo Segevo knygoje „Septintasis milijonas: izraeliečiai ir Holokaustas“ (Tom Segev. The seventh million: the Israelis and the Holocaust. New York: Hill and Wang, 1993).
Beje, ŠBBZ mano, kad sionistai labai prisidėjo prie Hitlerio vykdyto žydų persekiojimo. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui 1939 m. pasaulinio sionizmo lyderis Chaimas Veizmanas XXI sionistų kongrese Ženevoje paskelbė karą Vokietijai. Šis pareiškimas buvo paskelbtas laikraščiuose 1939 m. rugpjūčio 21 d., t. y. likus dešimčiai dienų iki oficialios Antrojo pasaulinio karo pradžios datos. Akivaizdu, kad Veizmanno pareiškimas buvo padarytas ne kokios nors valstybės vardu. Tačiau ŠBBZ atkreipia dėmesį į tai, kad Veizmannas jį padarė visos žydijos vardu, o iš tikrųjų Veizmannas atstovavo ne visai žydijai, o tik sionistams. Kaip savo knygoje „Išrinktosios tautos prakeiksmas“ (Maskva: Algoritmas, 2006 m.) rašo Rusijos ir Izraelio publicistas Jizraelis Šamiras, Veizmanno pareiškimas „leido vėlesniems naciams sakyti, kad “žydai sukėlė karą".
Kaip pažymi ŠBBZ, pirmieji žydų naikinimo atvejai Vokietijoje užfiksuoti 1941 m. liepos mėn. Ir tai buvo daroma slapta. Nesvarbu, kaip šie atvejai buvo slepiami, bet, žinoma, sionistai apie tai žinojo, tačiau kažkodėl tylėjo. Apie tai sužinojo ir Maskva. 1942 m. kovo mėn. sovietų ir užsienio laikraščiai išspausdino sovietų užsienio reikalų komisaro Viačeslavo Molotovo laiškus apie masines žydų žudynes (iš viso apie 100 tūkst.). Didžiausios iš jų buvo Babi Jaro žudynės. Sionistų kontroliuojama žiniasklaida (ŠBBZ cituoja dešimtis tokių laikraščių) neigė šią informaciją arba teigė, kad nužudymų skaičius buvo daug kartų perdėtas. Arba sakydavo, kad žudynių buvo, bet nužudyti buvo ne žydai. Tokia keista sionistų pozicija paaiškinama tuo, kad jie norėjo susitarti su Trečiuoju reichu dėl organizuoto Europos žydų perkėlimo į Palestiną. Pagal ankstesnius susitarimus Europos žydai turėjo būti išstumti baiminantis represijų, bet ne žudant. Trečiasis reichas stengėsi neigti, kad žudė žydus. Jis kalbėjo tik apie padidėjusį žydų mirtingumą stovyklose dėl prastos mitybos ir ligų.
Tačiau masinių žudynių (taip pat ir tikrai padidėjusio mirčių skaičiaus stovyklose) nuslėpti neįmanoma. Ir jau 1943 m. sausį sionistai buvo priversti tai pripažinti. Anglosaksai (Didžioji Britanija ir JAV) taip pat tai pripažino, tačiau nenoriai, nes buvo stipriai veikiami sionistų. Tačiau sionistų politika šiuo atveju nepasikeitė. Jie ir toliau skelbė, kad neskirs nė cento padėti tiems žydams, kurie bandys iš Hitlerio okupuotos Europos išvykti kur nors kitur, tik ne į Palestiną.
Tokia tema kaip sionistų selektyvus požiūris į paramą žydų pabėgėliams yra tabu. Pasirodo, sionistams žydai buvo skirstomi į pirmos, antros ir trečios klasės. Sionistams reikėjo „pirmos klasės“ žydų Izraelyje. Tikrai ne sovietiniams žydams, kurie buvo visiškai ir visiškai sugadinti komunistinės ideologijos. Pirmiausia sionistams reikėjo sveikų ir stiprių žydų, kurie galėtų ir turėtų tarnauti būsimos Izraelio valstybės kariuomenėje. Taip pat žydų, turinčių žinių ir profesinės patirties, kurie galėtų kurti būsimojo Izraelio ekonomiką. Galiausiai, žydų, kurie būtų turtingi (turėję kapitalo kur nors už Vokietijos ir kitų okupuotų šalių ribų). Žydai, kurie buvo seni, ligoti, neturėjo profesijos ir kapitalo, sionizmui buvo „mažai naudingi“. Apie selektyvų sionistų požiūrį į žydų gelbėjimą skaitome minėtoje Tomo Segevo knygoje „Septintasis milijonas“: "Žydų agentūros vadovai sutarė, kad mažuma, kurią galima išgelbėti, turėtų būti atrinkta sionistinio projekto Palestinoje reikmėms.
Hannah Arendt, garsi žydų kilmės amerikiečių ir vokiečių rašytoja ir filosofė (1906-1975 m.), Antrojo pasaulinio karo metais gilinosi į fašizmo ir holokausto problemas. Ji atkreipė dėmesį į sionistų ir fašistų ryšį - holokaustą, kurį jie vykdė bendromis pastangomis. Ypač savo knygoje „Eichmannas Jeruzalėje“ (1963) ji atkreipia dėmesį į stebinantį „žydų tarybų“ (Judenrat), pašauktų ginti žydus nuo nacių, pasyvumą. Ji pastebi, kad kartais jos netgi prisidėdavo prie nacių nusikaltimų prieš žydus. Šį niūrų paradoksą ji aiškina tuo, kad dviem trečdaliams Judenrato vadovavo sionistai. Panašią mintį 1972 m. išleistoje knygoje „Judenratas: žydų tarybos Rytų Europoje nacių okupacijos metais“ (Judenrat: The Jewish Councils in Eastern Europe Under Nazi Occupation) išsako Lenkijos ir JAV žydų istorikas Isaiah Trunkas. Visų pirma p. 141 šios knygos puslapiuose jis pažymi, kad „pagal Freudägerio skaičiavimus, pusė žydų galėjo būti išgelbėti, jei jie nebūtų vykdę žydų tarybų nurodymų“.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, nenuostabu, kad didžioji dauguma tų pasaulio žmonių, kurie save pozicionuoja kaip žydus, ne tik nepalaiko sionizmo, bet ir siaubingai jo bijo. O drąsiausi iš jų kovoja su sionizmu.
Skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl straipsnio pavadinime teigiama, kad karo organizatoriai siekė įgyti pasaulinę valdžią. Juk straipsnyje rašoma, kad sionistų tikslas buvo sukurti Izraelio valstybę. Valstybę, kuri, šiaip ar taip, buvo sukurta 1948 m. ir kuri šiandien pagal daugelį standartų nelaikytina didele valstybe. „Vikipedijoje“ rašoma, kad Izraelis šiuo metu užima 148 vietą pagal teritoriją, 92 vietą pagal gyventojų skaičių ir 51 vietą pagal realųjį bendrąjį vidaus produktą (BVP). Apie kokią pasaulinę galybę galima kalbėti esant tokiems kukliems žydų valstybės parametrams? Tačiau sionistai šiuo klausimu turi savo logiką. Apie tai - kitame straipsnyje.