Žydų suinteresuotumas daugiataute imigracija ir daugiakultūriškumu. Pierre Simon
Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2025-05-05 11:29:00, skaitė 388, komentavo 4
Išpuoliai prieš baltuosius vyksta iš visų pusių, o pakaitinė imigracija, daugiakultūriškumas, feminizmas, pornografija, LGBT+ skatinimas, baltųjų diskriminacija švietimo srityje ir darbo rinkoje, neapykantą kurstantys įstatymai - tai tik keletas nesibaigiančio rasės, sukūrusios didžiausią žmonijai žinomą civilizaciją, persekiojimo aspektų[1].
Etninis ir religinis pliuralizmas taip pat tarnauja išoriniams žydų interesams, nes žydai tampa tik viena iš daugelio etninių grupių. Dėl to politinė ir kultūrinė įtaka įvairioms etninėms ir religinėms grupėms išsisklaido, ir tampa sunku arba neįmanoma sukurti vieningas, darnias kitataučių grupes, vieningai besipriešinančias judaizmui. Istoriškai stambūs antisemitiniai judėjimai paprastai kildavo visuomenėse, kurios, išskyrus žydus, buvo religiškai ar etniškai vienalytės (žr. Separacija ir jos padariniai). Ir atvirkščiai, viena iš priežasčių, kodėl Jungtinėse Valstijose, palyginti su Europa, antisemitizmo santykinai nebuvo, buvo ta, kad „žydai neišsiskyrė kaip pavienė [religinių] nonkonformistų grupė“ (Higham 1984, 156). Nors etninis ir kultūrinis pliuralizmas tikrai negarantuoja, kad bus patenkinti žydų interesai, vis dėlto etniniu ir religiniu požiūriu pliuralistinės visuomenės, žydų nuomone, labiau atitinka žydų interesus nei visuomenės, pasižyminčios etniniu ir religiniu nežydų homogeniškumu.
Iš tiesų, iš esmės visos šiame leidinyje apžvelgiamos žydų intelektualinės ir politinės veiklos motyvacija yra glaudžiai susijusi su antisemitizmo baime. Svonkin (1997, 8 ir toliau) rodo, kad po Antrojo pasaulinio karo Amerikos žydus apėmė „nerimo“ ir nesaugumo jausmas, net ir esant įrodymams, kad antisemitizmas sumažėjo tiek, kad tapo marginaliniu reiškiniu. Dėl to „pagrindinis žydų tarpgrupinių ryšių agentūrų [t. y. AJCommittee, AJCongress ir ADL] tikslas po 1945 m. buvo užkirsti kelią antisemitinio reakcingo masinio judėjimo atsiradimui Jungtinėse Valstijose“ (Svonkin 1997, 8).
Septintajame dešimtmetyje Isaacsas (1974, 14 ir toliau) aprašo plačiai paplitusį Amerikos žydų nesaugumą ir jų padidėjusį jautrumą viskam, kas gali būti laikoma antisemitizmu. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje imdamas interviu iš „žymių visuomenės veikėjų“ antisemitizmo tema, Isaacsas klausė: „Ar manote, kad tai gali nutikti čia?“. „Niekada nereikėjo apibrėžti „tai“. Beveik kiekvienu atveju atsakymas buvo maždaug toks pat: „Jei bent kiek išmanote istoriją, turite daryti prielaidą, kad ne tai gali nutikti, o tai, kad tikriausiai nutiks“ arba „Tai ne klausimas, ar nutiks, o kada nutiks“ (p. 15). Isaacsas, mano nuomone, teisingai aiškina žydų dalyvavimo politikoje intensyvumą šia antisemitizmo baime. Žydų aktyvumas imigracijos srityje yra tik vienas iš daugialypio judėjimo, kuriuo siekiama užkirsti kelią masiniam antisemitizmo judėjimui Vakarų visuomenėse, aspektų. Toliau trumpai apžvelgiami kiti šios programos aspektai.
Tarp žymių žydų socialinių mokslų atstovų ir politinių aktyvistų galima rasti aiškių pareiškimų, kuriuose imigracijos politika siejama su žydų kultūrinio pliuralizmo interesais. Josephas L. Blau (1958, 15), recenzuodamas Horace'o Kalleno (1956) knygą „Kultūrinis pliuralizmas ir Amerikos idėja“ (Cultural Pluralism and the American Idea), išspausdintą „Congress Weekly“ (leidžia AJCongress), pažymėjo, kad „Kalleno požiūris reikalingas tam, kad pasitarnautų mažumų grupėms ir mažumų kultūroms šioje šalyje, kurioje nėra nuolatinės daugumos“, t. y. kad Kalleno daugiakultūriškumo ideologija prieštarauja bet kurios etninės grupės interesams dominuoti Jungtinėse Valstijose. Žinomas rašytojas ir žymus sionistas Maurice'as Samuelis (1924, 215), rašydamas iš dalies kaip neigiamą reakciją į 1924 m. imigracijos įstatymą, rašė: „Taigi, jei kova tarp mūsų [t. y. žydų ir kitataučių] kada nors bus pakelta aukščiau fizinių ribų, jūsų demokratijos turės pakeisti savo reikalavimus dėl rasinio, dvasinio ir kultūrinio homogeniškumo valstybėje. Tačiau būtų kvaila tai laikyti galimybe, nes šios civilizacijos tendencijos yra priešingos. Nuolat artėjama prie valdžios tapatinimo su rase, o ne su politine valstybe“.
Samuelis apgailestavo, kad 1924 m. teisės aktai pažeidžia jo koncepciją, kad Jungtinės Valstijos yra grynai politinis darinys, neturintis jokių etninių sąsajų:
Ką tik Amerikoje savita, šiai šaliai pritaikyta forma pakartojome piktą farsą, prie kurio daugelio šimtmečių patirtis mūsų dar ne visai pripratino. Jei Amerika apskritai turėjo kokią nors prasmę, tai ji slypėjo savotiškame bandyme pakilti virš dabartinės mūsų civilizacijos tendencijos - rasės sutapatinimo su valstybe. . . . Todėl Amerika buvo Naujasis pasaulis šiuo esminiu požiūriu - valstybė buvo grynai idealas, o tautybė buvo tapatinama tik su idealo priėmimu. Tačiau dabar atrodo, kad visas požiūris buvo klaidingas, kad Amerika nesugebėjo pakilti aukščiau savo kilmės, o idealo - nacionalizmo regimybė buvo tik tinkamo visuotinės gentinės dvasios vystymosi etapas. . . . Šiandien, kai rasė triumfuoja prieš idealą, antisemitizmas atveria savo kandžius, o prie beširdiško elementariausios žmogaus teisės - teisės į prieglobstį - atsisakymo prisideda bailus įžeidimas. Mes ne tik atstumiami, bet mums neabejotina imigracijos įstatymų kalba sakoma, kad esame „prastesnė“ tauta. Neturėdama moralinės drąsos atvirai pasipriešinti savo blogiems instinktams, šalis per savo žurnalistus pasiruošė ilgai juodinti žydus, o kai pakankamai įkvėpė populiarių ir „mokslinių“ eliksyrų, įvykdė aktą. (p. 218-220)
Panašios nuomonės laikosi ir žymus žydų sociologas ir etninis aktyvistas Earlas Raabas, kuris labai teigiamai vertina Amerikos imigracijos politikos sėkmę keičiant JAV etninę sudėtį nuo 1965 m. [2] Raabas pažymi, kad žydų bendruomenė ėmėsi lyderio vaidmens keičiant Šiaurės Vakarų Europos šališkumą Amerikos imigracijos politikoje (1993a, 17), be to, jis tvirtino, kad vienas iš veiksnių, stabdančių antisemitizmą šiuolaikinėse Jungtinėse Valstijose, yra tai, kad „dėl imigracijos didėjantis etninis heterogeniškumas dar labiau apsunkino fanatizmo politinės partijos ar masinio judėjimo vystymąsi“ (1995, 91). Arba dar spalvingiau:
Gyventojų surašymo biuras ką tik pranešė, kad netrukus maždaug pusė Amerikos gyventojų bus ne baltieji arba ne europiečiai. Ir visi jie bus Amerikos piliečiai. Mes peržengėme ribą, kai šioje šalyje galės įsitvirtinti nacių-arijų partija.
Mes [žydai] jau apie pusę amžiaus puoselėjame Amerikos pasipriešinimo fanatizmui atmosferą. Šis klimatas dar nėra ištobulintas, tačiau dėl nevienalytės mūsų gyventojų prigimties jis tampa negrįžtamas - ir mūsų konstituciniai apribojimai prieš fanatizmą yra praktiškesni nei bet kada anksčiau. (Raab 1993b, 23)
Ir „Boston Globe“ rašytojas S. I. Rosenbaumas, kuris 2019 m. teigė, kad pagrindinė „Holokausto“ pamoka yra ta, kad „baltųjų viršenybė gali bet kada atsisukti prieš mus“ ir kad strategija apeliuoti į baltųjų daugumą „mums niekada nepadėjo“. Ji neapsaugojo mūsų nei Ispanijoje, nei Anglijoje, nei Prancūzijoje, nei Vokietijoje. Nėra jokios priežasties manyti, kad ji pasiteisins ir dabar“. Jis tvirtino, kad pagrindinis žydų politinio dalyvavimo Vakarų visuomenėse klausimas - „kaip mums išgyventi kaip mažumai“, o vienintelis didelis Amerikos žydų pranašumas yra tas, kad „skirtingai nuo kitų vietų, kur klestėjo etnonacionalizmas, JAV sparčiai artėja prie mažumų daugumos“. Pirmininkavimas nebaltųjų grupių koalicijai, kuri aktyviai priešintųsi baltųjų interesams, yra naujasis žydų etnopolitinis imperatyvas: „Jei žydai nori išlikti ateityje, turėsime vienytis su spalvotaisiais dėl mūsų abipusės naudos“[3].
„Įvairovės kaip saugumo“ argumentą pateikė Leonardas S. Glickmanas, Hebrajų pagalbos imigrantams draugijos (Hebrew Immigrant Aid Society), žydų grupės, kuri jau daugiau nei šimtmetį pasisako už atvirą imigraciją į Jungtines Valstijas, prezidentas ir generalinis direktorius. Glickmanas teigė: „Kuo įvairesnė Amerikos visuomenė, tuo [žydai] saugesni.“[4] Šiuo metu HIAS aktyviai dalyvauja verbuojant pabėgėlius iš Afrikos emigruoti į JAV.
Teigiamas požiūris į kultūrinę įvairovę pasirodė ir kituose žydų autorių ir lyderių pareiškimuose apie imigraciją. Čarlzas Silbermanas (Charles Silberman, 1985, 350) pažymi: „Amerikos žydai pasisako už kultūrinę toleranciją, nes jų įsitikinimas - tvirtai įsišaknijęs istorijoje, - kad žydai yra saugūs tik visuomenėje, kurioje priimami įvairūs požiūriai ir elgesys, taip pat religinių ir etninių grupių įvairovė. Būtent šis įsitikinimas, o ne pritarimas homoseksualumui, lemia, kad didžioji dauguma JAV žydų pritaria „gėjų teisėms“ ir laikosi liberalios pozicijos daugeliu kitų vadinamųjų „socialinių“ klausimų"[5].
Panašiai, išvardydamas teigiamą imigracijos naudą, Žydų federacijų tarybos Vašingtono veiksmų biuro direktorius teigė, kad imigracija „reiškia įvairovę, kultūrinį praturtėjimą ir ekonomines galimybes imigrantams“ (Forward, 1996 m. kovo 8 d., 5). O apibendrinant žydų dalyvavimą 1996 m. įstatymų leidybos mūšiuose dėl imigracijos, laikraščio pranešime teigiama: „Žydų grupėms nepavyko sužlugdyti daugelio nuostatų, kurios atspindi tokį politinį tikslingumą, kurį jie laiko tiesioginiu kėsinimusi į Amerikos pliuralizmą“ (Detroit Jewish News, 1996 m. gegužės 10 d.).
Kadangi liberali imigracijos politika yra esminis žydų interesas, nenuostabu, kad liberalios imigracijos politikos palaikymas apima visą žydų politinį spektrą. Sidney Hookas, kuris kartu su kitais Niujorko intelektualais gali būti laikomas intelektualiniu neokonservatizmo pirmtaku, demokratiją tapatino su skirtumų lygybe ir kuo didesne kultūrine įvairove (žr. 6 skyrių). Neokonservatoriai buvo tvirti liberalios imigracijos politikos šalininkai, o dėl trečiojo pasaulio šalių imigracijos į Jungtines Amerikos Valstijas kilo konfliktas tarp daugiausia žydų neokonservatorių ir daugiausia gentainių paleokonservatorių. Neokonservatoriai Normanas Podhoretzas ir Richardas Johnas Neuhausas labai neigiamai reagavo į paleokonservatoriaus, susirūpinusio, kad dėl tokios imigracijos Jungtinėse Valstijose ilgainiui ims dominuoti tokie imigrantai, straipsnį (žr. Judis 1990, 33). Kiti pavyzdžiai - neokonservatoriai Julianas Simonas (1990) ir Benas Wattenbergas (1991), kurie pasisako už labai didelę imigraciją iš visų pasaulio kraštų, kad Jungtinės Valstijos taptų, kaip Wattenbergas vadina, pirmąja pasaulyje „universalia tauta“. Remdamasis naujausiais duomenimis, Fetzeris (1996) teigia, kad žydai ir toliau daug palankiau vertina imigraciją į Jungtines Valstijas nei bet kuri kita etninė grupė ar religija.
Kaip pažymi žydų žurnalistas Charlesas E. Silbermanas, Amerikos žydai ryžtasi tokiems veiksmams, „nes jie istoriškai įsitikinę, kad žydai yra saugūs tik visuomenėje, kurioje priimami įvairūs požiūriai ir elgesys, taip pat religinių ir etninių grupių įvairovė“[6].
Tokios pat minties linkme eina ir žydų kilmės New York Times apžvalgininkas, Pulitzerio premijos laureatas, neokonservatorius Bretas Stephensas, įsitikinęs, kad
Žydai gali klestėti ir būti saugūs pasaulyje tik tada, kai vyraujančios vertybės yra liberalios vertybės, o liberaliomis vadinu ne Kamalą Harris ir Elizabeth Warren, bet liberaliomis klasikine prasme, t. y. pagarba pliuralizmui, tolerancijos akcentavimas, asmens laisvių pabrėžimas, t. y. tos vertybės, kurios yra to, ką vadiname liberalia demokratine visuomene, DNR. D. Trumpo administracija reiškia esminį ir pavojingą atsitraukimą nuo šių vertybių. Manau, kad šios administracijos komentarai, požiūris į imigraciją, meksikiečių imigraciją, Lotynų Amerikos imigraciją, yra skandalas. Man atrodo, kad būti nusiteikusiam prieš imigrantus prieštarauja liberalių vertybių etosui, kuris mums, žydams, buvo toks naudingas. Manau, kad šis liberalizmo posūkis ne tik imigrantų atžvilgiu, bet ir požiūrio į žiniasklaidą, grubumą ir išpuolius prieš pagrindines valdžios institucijas ilgalaikėje perspektyvoje yra pavojingas žydams, nes man sunku prisiminti neliberalias praeities santvarkas, kurios nesukėlė sukilimo prieš žydus, ir sunku prisiminti populistines praeities santvarkas, kurios nesibaigė sukilimu prieš žydus [...][7].
Kaip žydas, George'as Sorosas, vienas uoliausių daugiakultūriškumo ir seksualinės įvairovės propaguotojų, jaučiasi patogiai ir laisvai elgdamasis pagal savo norus tik daugiarasinėse, daugiaetninėse ir pliuralistinėse šalyse. Šalyse, balkanizuotose į kelis seksualinius, etninius ir rasinius anklavus, kur mažumos gali laisvai gyventi pagal savo ypatingus papročius ir kur leidžiami patys dekadentiškiausi papročiai, žydai šioje netvarkoje jaučiasi kaip žuvys vandenyje. „Mano tėvas, - aiškina Aleksas Sorosas, - įsitikinęs, kad žydas gali jaustis saugus tik tame pasaulyje, kur visos mažumos yra saugomos. Jūs kovojate už atvirą visuomenę, nes kaip žydas galite gyventi tik tokioje visuomenėje, nebent taptumėte nacionalistu ir kovotumėte tik už savo teises savo šalyje"[8], kaip, pavyzdžiui, Izraelyje...
Elie Wieselis šią mintį labai gerai išreiškė savo atsiminimuose, pažymi prancūzų rašytojas Hervé Ryssenas knygoje Le fanatisme juif (Žydų fanatizmas):
Šabatą praleidau su žydų šeima Bombėjuje“, - rašo jis. Ėjau į sinagogą. Žydai išdidžiai pasakojo man apie savo sėkmę. Sasunai ir Kaduriai yra turtingos šeimos, dinastijos, bet niekam nė į galvą neateitų jų nekęsti dėl jų kilmės ar ryšių su žydais; šioje didžiulėje šalyje yra tiek daug etninių grupių, tiek daug kalbų, tiek daug kultūrų, tiek daug tradicijų, kad žydai neišsiskiria kaip ypatinga grupė[9].
Taip reikia suprasti Anthony Blinkeno pareiškimą apie tai, kaip svarbu skatinti LGBTQ+ teises visame pasaulyje. Norėdama nugalėti ir įgyvendinti savo hegemoninius tikslus, žydų tautybė turi sukurti žydams palankų pasaulį. Toliau pateiktoje citatoje skliausteliuose įvedėme tikrąją šio teiginio prasmę. Tai geriausias dvigubas mąstymas. Tokie žydai kaip Čarlzas E. Silbermanas (Charles E. Silberman), Bretas Stivensas (Bret Stephens), Džordžas Sorošas (George Soros) ir Elie Vyzelis (Elie Wiesel), cituoti pirmiau, yra tarsi žuvys vandenyje tokiose šalyse, kurios aprašytos toliau, su mano interpoliacijomis:
Ginti ir skatinti LGBTQI+ teises visame pasaulyje yra teisinga, tačiau be to, tai protinga ir būtina mūsų šaliai [žydams], mūsų nacionaliniam saugumui [žydų nacionaliniam saugumui], mūsų gerovei [žydų gerovei]. Ir kodėl taip yra? Tai labai paprasta. Jei pasižvalgysite po pasaulį ir pažvelgsite į šalis, kuriose gerbiamos LGBTQI+ bendruomenės teisės, jos yra stabilesnės [nestabilios], sveikesnės [morališkai ir fiziškai supuvusios], labiau klestinčios [nuskurdusios, įsiskolinusios], demokratiškesnės [dėl to labiau pažeidžiamos, silpnesnės ir filosemitiškesnės]. Tie, kurie to nedaro, nėra [tie, kurie to nedaro, yra pernelyg stiprūs ir antisemitiški]. Ir tai gana esminis dalykas, nes pasaulis, kuriame yra stabilių [nestabilių], sveikų [nesveikų], klestinčių [nuskurdusių], demokratinių šalių [labiau pažeidžiamų, susilpnėjusių ir filosemitiškesnių], yra pasaulis, kuris naudingas Jungtinėms Valstijoms [žydams]. Pasaulis, kuris pateikia priešingą [stiprų ir morališkai sveiką], nėra [geras žydams]. Ir yra tiesioginis ryšys - tiesioginis ryšys - tarp šalių, gerbiančių šias teises, ir jų visuomenių sveikatos [žydų visuomenės sveikatos], kaip matome kiekvieną dieną.
Britų aristokratas Anthony M. Ludovici,
[...] nėra jokių priežasčių, nei antropologinių, nei istorinių, kad žydus būtų galima laikyti tik tam tikru, labai specializuotu žmonijos tipu. Iš savo protėvių beduinų jie paveldėjo tam tikras savybes, iš kurių kai kurios išliko nepakeistos iki šių dienų. Šių protėvių bruožų išsaugojimą iš dalies lėmė jų, kaip tautos, istorijos aplinkybės, o iš dalies - pačių bruožų pradinis impulsas. Vieni svarbiausių šių bruožų: latentinis polinkis į demokratines ir liberalias pažiūras, kuris tampa aktyvus ir kovingas, kai žydai susiduria su įsitvirtinimo tarp konservatyvių žmonių problema. Ši demokratinė ir liberali tendencija gali turėti dvi šaknis - įprotį turėti asmeninę laisvę ir niekam nepaklusti nomadų valstybėje; ir žydų suvokimą, kai jie susiduria su konservatyvia ar aristokratiškai organizuota tauta, kad naudinga stoti į šalį ir remti visus tuos krašto elementus, kurie kenkia konservatyvioms ir aristokratiškoms tradicijoms[10].
Nuorodos:
Higham, J. (1984). Send These to Me: Immigrants in Urban America, rev. ed. Baltimore: Johns Hopkins University Press.
Isaacs, S. D. (1974). Jews and American Politics. Garden City, NY: Doubleday.
Judis, J. (1990). The conservative crack-up. The American Prospect (Fall):30–42.
Kallen, H. M. (1915). Democracy versus the melting pot. Nation 100 (February 18 & 25):190–194, 217–220.
——— (1924). Culture and Democracy in the United States. New York: Arno Press.
Raab, E. (1993a). Jewish Bulletin (July 23).
——— (1993b). Jewish Bulletin (February 19).
——— (1995). Can antisemitism disappear? In Antisemitism in America Today: Outspoken Experts Explode the Myths, ed. J. A. Chanes. New York: Birch Lane Press.
Samuel, M. (2022). You Gentiles; forward by Kevin MacDonald. Antelope Hill; orig. publ.: Harcourt, Brace, 1924.
Simon, J. (1990). Population Matters: People, Resources, Environment, and Immigration. New Brunswick, NJ: Transaction Press.
Svonkin, S. (1997). Jews Against Prejudice: American Jews and the Fight for Civil Liberties. New York: Columbia University Press.
Wattenberg, B. (1991). The First Universal Nation: Leading Indicators and Ideas about the Surge of America in the 1990s. New York: Free Press.
Pastabos
[1] Dr. Ricardo Duchenes, Greatness and Ruin: Self-Reflection and Universalism within European Civilization, Antelope Hill, 2025.
[2] Raab was associated with the ADL and is executive director emeritus of the Perlmutter Institute for Jewish Advocacy at Brandeis University. He is also a columnist for the San Francisco Jewish Bulletin. Among other works, he has co-authored, with Seymour Martin Lipset, The Politics of Unreason: Right-Wing Extremism in America, 1790–1970 (Lipset & Raab 1970), a volume in a series of books on anti-Semitism in the United States sponsored by the ADL and discussed in Chapter 6. Lipset is regarded as a member of the New York Intellectuals discussed in Chapter 7.
[3] S. I. Rosenberg, “A Shocking Number of Jews Have Become Willing Collaborators in White Supremacy,” The Boston Globe (March 1, 2019).
[4] Cattan, N. (2002). “Community Questioning ‘Open Door’: Debate Raging on Immigration.” Forward, November 29.
[5] Moreover, a deep concern that an ethnically and culturally homogeneous America would compromise Jewish interests can be seen in Silberman’s (1985, 347–348) comments on the attraction of Jews to “the Democratic party . . . with its traditional hospitality to non-WASP ethnic groups. . . . A distinguished economist who strongly disagreed with Mondale’s economic policies voted for him nonetheless. ‘I watched the conventions on television,’ he explained, ‘and the Republicans did not look like my kind of people.’ That same reaction led many Jews to vote for Carter in 1980 despite their dislike of him; ‘I’d rather live in a country governed by the faces I saw at the Democratic convention than by those I saw at the Republican convention,’ a well-known author told me.”
[6] Charles E. Silberman, A Certain People: American Jews and Their Lives Today, Simon and Schuster, 1985. Cited by Scott Howard in The Transgender-Industrial Complex, Antelope Hill Publishing, p. 116.
[7] Bret Stephens, at the World Values Network, “Jews are Only Safe When Liberal Values are the Dominant Values,” altCensored, December 29, 2018.
[8] Michael Steinberger, “George Soros Bet Big on Liberal Democracy: Now He Fears He Is Losing,” The New York Times Magazine, July 17, 2018.
[9] Elie Wiesel, Mémoires, tome I, Le Seuil, 1994, p. 287.
[10] Anthony M. Ludovici, Jews, and the Jews of England, Boswell Publishing Co. Ltd., 1938, p. 179.