Rusijos grasinimai NATO – blefas ar realybė?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/09/15/ru... 2024-09-16 21:46:00, skaitė 359, komentavo 3

Geopolitiniai postūmiai

Pastarąją savaitę geopolitinių šachmatų lentoje vyko ėjimų dėlionės, tačiau pagrindiniai ėjimai buvo atliekami ne figūromis, o raketomis. Karinę žaidimų lentą užgulė Maskva, Vašingtonas, Londonas ir Kijevas.

Vėl buvo aiškinamasi ir tariamasi, kokiomis raketomis Kijevas gali smūgiuoti į Rusijos gilumą, o kokiomis ne. Galiausiai paskelbta, jog Baidenas greičiausiai leis Ukrainai smogti raketomis „Storm Shadow“, tačiau raketomis ATACMS – ne.

Užvirus diskusijoms, apsireiškė Putinas, kuris pagrasino, jog tolimojo nuotolio smūgiai į Rusijos teritoriją prilygs tiesioginiam NATO šalių įsikišimui į karą Ukrainoje, o Vašingtonas tai įvertino, kaip „labai pavojingą retoriką“.

Paprastai tariant, JAV viešai pareiškė: „Mes labai bijome!“ Maža to, Vašingtonas ėmė blokuoti Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos ryžtą leisti Ukrainai smūgiuoti į Rusiją tolimojo nuotolio raketomis be apribojimų.

Kad ir kaip Kijevas stengiasi demonstruodamas, jog Rusiją galima nesunkiai įveikti, smogiant raketų smūgius į strateginius karinius objektus Rusijos sostinėje, jam reikia Vakarų ginklų (jų yra, bet nepakankamai) ir valios.

Tačiau valios nėra. Vašingtono (ne)valią mėgins pakeisti Volodymyras Zelenskis, kuris, kaip skelbiama, šį mėnesį planuoja susitikti su Džo Baidenu ir pristatyti jam „pergalės“ planą. Galbūt mes klystame, tačiau manome, kad Zelenskiui Baideno valios pakeisti nepavyks.

Ko laukia ir kodėl trypčioja Vašingtonas, kai Prancūzija ir Jungtinė Karalystė pasirengę rizikuoti dėl Ukrainos? Kodėl? Pamėginkime prasklaidyti šią šiandieninės Vašingtono administracijos politikos miglą. Juolab, kad ją mėgina išsklaidyti ir pats JAV Kongresas.

„Reuters“ skelbiama, jog Baideno administracija po ilgo delsimo pagaliau pristatė Kongresui slaptą dokumentą apie Ukrainos karo strategiją. Esą būtent dėl to dalinai strigo projektas dėl 60 mlrd. dolerių pagalbos paketo Ukrainai. Kongresmenai siekė žinoti ar Baideno administracija turi karo strategijos planą, ar milžiniški pinigai bus aukojami aklai.

Senatorius Džimas Rišas, komentuodamas susidariusią situaciją pranešė, jog „nuo pat pirmųjų Putino karo prieš Ukrainą dienų prašėme Baideno administracijos parengti strategiją, kaip JAV ir mūsų sąjungininkai galėtų padėti Ukrainai laimėti karą. Kai jie neatsakė į mūsų prašymus, buvome teisiškai įpareigoti nusiųsti strategiją Kongresui, tačiau terminas praėjo, bet atsakymo vis dar nėra“.

Senatorius pridūrė, kad prezidentas Džo Bidenas ir viceprezidentė Kamala Harris turi pateikti strategiją ne tik Kongresui, bet ir Amerikos žmonėms, o „jų neveiklumas rodo, kad jie jos neturi arba bijo ja pasidalinti“.

Štai šiame nenore „pasidalinti strategija“ greičiausiai ir glūdi niūri ir neperkalbama Vašingtono politika, kuria Rusijos dangus saugojamas nuo Ukrainos raketų.

Nes, kaip spėjama, jokio „pergalės plano nėra“ ir jis galimai net neruošiamas. O neruošiamas todėl, kad JAV nemano, kad reikia siekti ir nesiekia Rusijos pralaimėjimo, bet tikisi, kad kažkaip Ukrainai pavyks apsiginti neprarandant dar daugiau teritorijų.

Šio karinio-politinio rebuso gijos mus veda į JAV ir Rusijos žvalgybos vadovų susitikimus, kurie vyko prieš pilno masto invaziją ir jos metu. 2021 lapkritį, aptarti JAV ir Rusijos santykių, Maskvoje akis į akį susitiko Kremliaus Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas su CŽA direktoriumi Viljamu Bernsu.

Apie susitikimą nebuvo skelbta jokių detalių, tik pranešta, jog šalys sprendė pašlijusių santykių problemas. Vėliau, 2022 lapkritį, Bernsas Ankaroje (Turkija) susitiko su Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) vadu Sergejumi Naryškinu.

Po sutikimo – ir vėl nebyli tyla. Tik šių metų kovą Rusijos užsienio reikalų ir teroro ministras Lavrovas viešai „priminė“ Vašingtonui apie susitarimą nenutekinti vykusių šalių žvalgybų vadovų pokalbių turinio.

S. Naryškinas išsyk pareiškė, kad „laikysis susitarimo su JAV CŽA direktoriumi Viljamu Bernsu ir neleis nutekėti informacijai apie jų bendravimo akis į akį turinį“.

Dar vėliau Naryškinas neatmetė naujo susitikimo su CŽA vadovu galimybės, o Kremliaus atstovas spaudai D. Peskovas pažymėjo, kad toks bendravimas yra „naudingas“.

Visa tai mus ir kai kuriuos užsienio „think tank’us“ veda prie logiškos išvados, kad slapti susitikimai vyko tariantis dėl naujų pasaulio „raudonųjų linijų“ bei tolesnės pasaulio saugumo geostrategijos.

Manoma, kad po Kremliaus šantažo JAV, kad pastaroji patrauktų karinius dalinius iš Europos ir būtų grįžta į 1997 geopolitines ribas, 2021 lapkritį Maskva pateikė Vašingtonui ultimatumą – arba įsiveržiam į rytinį NATO flangą, arba nekiškit nagų į mūsų interesus Ukrainoje.

Gali būti, jog Ukraina buvo palikta, kaip pilkoji zona, o „raudonosios linijos“ nubrėžtos ties rytine NATO siena, abiem pusėms sutariant, jog nei viena, nei kita rimtai nesikiš į viena kitos reikalus.

Tas nesikišimas – tai Rusijos SVR nedalyvavimas įtakojant JAV rinkimus bei atsisakymas vykdyti bet kokias karines operacijas prieš NATO rytinio flango nares. JAV pusė galimai pasižadėjo nesikišti į Rusijos vidaus reikalus nei politiškai, nei karine jėga.

Vertinant šią susitarimų versiją, manoma, jog Kremlius, šantažuodamas Vašingtoną, blefavo. Jokių realių planų įsiveržti į NATO valstybių teritorijas nebuvo.

Jei šios analitinės įžvalgos yra arčiau tiesos nei prasimanymo, sklaidosi migla, kodėl Vašingtonas niekaip nesiryžta Kijevui leisti smogti į Rusijos gilumą. Vašingtonas galimai laikosi susitarimų.

Ar tokie susitarimai galėjo būti? Duok Dieve, kad tai būtų netiesa, tačiau kodėl tyli Vašingtonas ir ką bijo nutekinti Maskva? Jei susitarimas, pagal taip vadinamąjį nutylėjimą, buvo, tai būtų didžiulis tarptautinis skandalas, kuris pakirstų Vašingtono reputaciją pasaulyje.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kaip ir mes, kelia tuos pačius klausimus, klausdamas, kodėl Vakarų partneriai vengia su juo kalbėtis apie apribojimų dėl smūgių į Rusijos teritoriją panaikinimą.

Kijevui neaišku, kodėl, kaip ir kada atsirado „raudonosios linijos“ dėl vakarietiškų ginklų naudojimo Rusijos Federacijos teritorijoje, neaiškūs ir tokių draudimų motyvai.

Mūsų galvose kirba kitas, bet su aptariamais dalykais tiesiogiai susijęs klausimas: ar Vakarai jau „pardavė“ Ukrainą?

Vakarai tarsi ją ir remia, bet remia tiek, kad ji nelaimėtų. Vadinasi, remiama simboliškai, kad istorijoje liktų pats didvyriškos kovos rėmimo faktas, o ne šalies „dovanojimas“ Rusijai.

Nes jei būtų tvirta ir nepalaužiama valia padėti Kijevui, Ukrainoje šiuo metu stovėtų ne 4 iš 99 Europoje esančių „Patriot“ sistemų, o 40.

Iš kitos pusės, galime suprasti ir Vašingtoną bei Briuselį ir tuo sąlyginai džiaugtis.

Mes, Baltijos šalys, likome šiąpus „raudonųjų linijų“, renkantis mažesnį blogį, išsaugant Vakarų pasaulio saugumo architektūrą bei karinį NATO bloką. Tačiau JAV ir ES vadovams pats metas suvokti, jog Rusija seniai nesilaiko jokių „raudonųjų linijų“ ir griauna NATO bei ES iš vidaus.

Rusija be jokių apribojimų smogia į Ukrainą tiek Šė Korėjos, tiek Irano balistinėmis raketomis, naudodama ir Kinijos technologijas.

Ar vadovaujantis tokia strategija įmanoma šį karą laimėti? Žinoma, ne.

Pastarosiomis dienomis smogtas smūgis ir taip vadinamai Rusijos opozicijai, apkaltinant Izraelio verslininką, buvusį „Jukos“ viceprezidentą Leonidą Nevzliną dėl kito labai abejotinos reputacijos ir veikimo tikslų „opozicionieriaus“ Leonido Volkovo užpuolimo Vilniuje.

Ir nors dalis rusų „opozicionierių“ tai vadina jų gretų skaldymu pagal FSB scenarijų, mes manome, kad šiuo atveju FSB tikslai kitokie.

FSB ir SVR siekia suduoti smūgį už Rusijos subyrėjimą ir specialiųjų tarnybų likvidavimą pasisakantiems Kremliaus disidentams.

Kas drįs po tokios informacinės operacijos į Baltuosius rūmus įsileisti asmenis, kurie puldinėja Vakarų globojamus, prieš Putiną (ne prieš Rusijos imperiją) kovojančius politinius lyderius?

Tuo tarpu imperinį vieningos ir nedalomos Rusijos naratyvą (be Putino) po pasaulį sėkmingai vežioja Julija Navalnaja, apie sankcijų panaikinimą kalba kiti rusų „opozicijos“ lyderiai.

Ir jiems sekasi. Nes nei Vakarai, nei rusų „opozicija“ neturi jokio kito Rusijos ateities plano. Tačiau tai iš esmės reiškia Rusijos imperijos išsaugojimą ir jos nusikalstamų struktūrų veiklos tęstinumą.

Baigiant tikrų ir kabutėse raudonųjų linijų aptarimą rusiškų dronų kritimų Rumunijoje bei Latvijoje kontekste, norėtume pastebėti, jog šie sinchronizuoti incidentai vargu bau ar yra mūsų oro erdvės gynybos galimybių patikrinimas. Tiems, kam reikia, oro erdvės gynimo galimybės puikiai žinomos.

Tai veikiau yra priminimas Vašingtonui apie sutartas raudonąsias linijas, padedant neapsispręsti dėl ATACMS raketų smūgių į Rusijos gilumą: jei jūs (JAV) duosit leidimą, mes (Rusija) nesilaikysime nubrėžtų raudonųjų linijų rytiniame NATO flange.

Lūžio taškai

Nepaisant ES pastangų nutraukti rusiškos energetikos importą, per pirmąjį 2024 m. pusmetį rusiškų dujų importas padidėjo 11 proc., o Rusija dabar yra viena pagrindinių tiekėjų Europai.

2024 m. ES energetikos sąjungos ataskaitoje skelbiama, kad blokas vis dar priklauso nuo Rusijos, kuri tiekia beveik 20 proc. dujų. Rusija išlieka antra pagal dydį tiekėja po Norvegijos ir pralenkė JAV.

Ko čia smulkintis. Paleiskime abu rusiškuosius „Nordsrymus“ ir gyvensime dar pigiau. Pigiai šildysimės ukrainiečių kraujo sąskaita.

Kinija nepasirengusi įsiveržti į Taivaną, tačiau gali įžengti į Rusiją, skelbia „Telegraph“. Mat neseniai Taivano prezidentas Lai Chin Toh „pasiūlė“ Kinijai susigrąžinti žemes, esančias Rusijos Federacijos teritorijoje.

Vladivostokas, kuriame įsikūręs Rusijos Ramiojo vandenyno laivyno štabas, jau seniai yra šalių nesutarimų objektas. Šios teritorijos kontrolė galėtų sustiprinti Kinijos pozicijas Ramiajame vandenyne ir pagerinti prieigą prie laivybos kelių. Tačiau greičiausiai Kinijai pulti Rusijos nereikės.

Rusija taps kinų imperijos dalimi savaiminiu būdu. Skelbiama, jog Putinas ir jo šeimos nariai jau laisvai kalba mandarinų kalba. Maskvos diktatorius supranta iš kur pučia vėjai. Ir supranta, kad tie vėjai greit nupūs jo popierinę karūną.

Vokietijos kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) kelia didelį nerimą tradicinėms šalies partijoms. Partijos laimėjimas Tiuringijoje ir antroji vieta Saksonijoje paskatino Rusijos valstybines televizijas aptarinėti šią temą, neslepiant džiaugsmo ir palaikymo.

AfD yra viena aršiausių ES suardymo šalininkų, pasisako už sankcijų Rusijai panaikinimą. Tiuringijos AfD lyderis Bjornas Hocke, neslėpdamas jausmų Maskvai, savo rinkimų apylinkėje apsilankė senoviniu rusišku automobiliu „Lada“.

Nors AfD laikosi kraštutinių dešiniųjų pažiūrų, kartais tyčia propaguoja nacistinį Hitlerio režimą, Putinas šios partijos veikloje nemato nacizmo požymių.

Žmonių atmintis trumpa. Jie ir vėl atsisuka į tuos, kurių „dėka“ Antrojo pasaulinio karo metu šalis prarado apie 26 mln. gyvybių.

Vakar NATO karinio komiteto vadovas Robas Baueris pareiškė, kad Ukraina turi tvirtą teisinę ir karinę teisę smogti giliai į Rusijos teritoriją, kad įgytų kovinį pranašumą.

„Kiekviena užpulta tauta turi teisę gintis. Ir ši teisė nesibaigia ties savo valstybės siena“, – skelbia admirolas Robas Baueris. R. Baueris iš Nyderlandų taip pat pridūrė, kad valstybės turi suverenią teisę nustatyti apribojimus ginklams, kuriuos jos siunčia į Ukrainą.

Plojame atsistoję, nes šimtu procentų pritariame parterių Nyderlanduose pozicijai. Tuo pačiu suvokiame, koks ilgas ir sunkus darbas laukia mūsų visų. Šis karas – tai kova už protus tų, kurie priima mums visiems gyvybiškai svarbius sprendimus.

Mūšio linija

Svarbiausias karinių veiksmų teatro įvykis – Kijevo ataka bepiločiais lėktuvais, ko kurios liepsnojo Rusijos sostinės daugiaaukščiai ir kiti pastatai, taip pat buvo uždaryti Domodedovo, Vnukovo ir Žukovskio oro uostai. Išpuolio Maskvos srityje metu buvo naudojami „Liuty“ tipo orlaiviai.

Rusijos sostinės meras Sergejus Sobjaninas pareiškė, kad Kijevo taikinys – Maskvos naftos perdirbimo gamykla, prie kurios buvo numuštas vienas iš bepiločių orlaivių.

Nyderlandai pritarė, kad Ukrainai perduota ginkluotė būtų naudojama smūgiams į Rusijos Federacijos teritorijoje esančius taikinius. Tokį pareiškimą padarė šalies gynybos ministras Rubenas Brekelmansas. „Ukrainai leidžiama naudoti mūsų ginklus Rusijos teritorijoje gynybos tikslais pagal tarptautinę teisę“, – pabrėžė politikas.

Jis pridūrė, kad šis leidimas taip pat taikomas naikintuvams F-16. Brekelmansas taip pat paragino kitas Vakarų šalis pasekti šiuo pavyzdžiu.

Nors driskiai deda dideles pastangas stumtis Pokrovsko link, ukrainiečiams, panašu, pavyko ordą sustabdyti. Rusams nesiseka ir Kursko srityje, kur jie pasiekė tik nedidelių taktinių laimėjimų.

Todėl galima teigti, jog frontas šiuo metu yra įstrigęs ir greičiausiai ne vienai, nei kitai pusei nepavyks iškovoti didesnių pergalių ant žemės iki artėjančių rudens žliugių bei lapkričio mėnesį numatomo aukščiausio lygio susitikimo dėl taikos Ukrainoje, į kurį bus kviečiama ir Rusija.

Mielieji. Mes rašome ne tam, kad keltume nuotaiką ir pieštume nesamas rožines perspektyvas. Mes kalbame be pagražinimų apie tai, kas kai kam krinta didelės atsakomybės ir būsimos gėdos našta.

Ta istorinė gėda krinta ant politikų pečių. Tad remkite mus ir toliau, ypač aktyviai dalinkitės mūsų įžvalgomis, kad jos pasiektų kuo daugiau skaitytojų užsienyje.