Lietuvos partizanai – Tarybų Sąjungos didvyriai

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-07-02 21:30:00, skaitė 955, komentavo 20

Partizaninis judėjimas Didžiojo Tėvynės karo metu tapo neatsiejama ir labai svarbia tarybinių žmonių ginkluotos kovos su fašistiniais įsibrovėliais laikinai okupuotoje TSRS teritorijoje dalimi (okupuoti liko per 60 mln. žmonių).

Bendrą vadovavimą partizaniniam judėjimui vykdė Vyriausiosios vadovybės (VPK) štabas. Tiesioginį vadovavimą vykdė Centrinis partizaninio judėjimo štabas (vyr. P. K. Ponomarenko, vyriausiasis vadas - K. E. Vorošilovas). Asmenys, įstoję į partizanų būrius, davė partizanų priesaiką, būriuose buvo nustatyta karinė drausmė.

Pagrindinis partizanų kovinės veiklos taikinys buvo ryšiai, ypač geležinkeliai. 1943 m. dėl partizaninių operacijų geležinkelių pralaidumas sumažėjo 35–40 proc., todėl buvo sugriauti priešo planai kaupti materialinius išteklius ir telkti kariuomenę.

Kova su naciais išplito Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos teritorijoje. Per 184 tūkstančius partizanų buvo apdovanoti medaliais ir ordinais, 249 žmonės tapo Tarybų Sąjungos didvyriais, o S. A. Kovpakas ir A. F. Fiodorovas – du kartus.

Iš viso karo metu už priešo linijų buvo daugiau nei 6 tūkstančiai partizanų būrių, kuriuose kovojo per 1 mln. Žmonių. Operacijų metu partizanai sunaikino, paėmė į nelaisvę ir sužeidė 1 milijoną fašistų, sunaikino 4 tūkstančius tankų ir šarvuočių, 65 tūkstančius automobilių, 1100 lėktuvų, sunaikino ir apgadino 1600 geležinkelio tiltų, nuleido nuo bėgių 20 tūkstančių traukinių (garsusis „geležinkelių karas“).

1941 m. vasarą tarybinei kariuomenei atsitraukus, partizaniniam judėjimui Lietuvoje organizuoti buvo palikti keli nedideli partizanų būriai (P. Šimėno, A. Vilmos, A. Godliausko būriai) ir pogrindžio grupės. Jie pradėjo veiklą Alytaus apskrityje, Jonavos rajone, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Tačiau jau pradiniu veiklos laikotarpiu dalis partizanų ir pogrindžio kovotojų buvo atpažinti ir priešo sunaikinti. Taip 1941 metais A. Vilmo, A. Slapšio ir K. Petriko vadovaujamos grupės buvo sunaikintos (didvyriškai žuvo). Kaune okupacijos metais buvo sukurtos ir veikė 22 pogrindžio grupės, tačiau 19 iš jų buvo identifikuotos ir sunaikintos priešo.

1941 metų vasarą Panevėžyje susikūrė Karolio Poželos vardo pogrindinė organizacija, kuriai vadovavo Povilas Vaičiūnas. Organizacija leido lankstinukus, rinko ginklus, organizavo pabėgimus, padėjo suimtiesiems ir tarybiniams karo belaisviams, kurie buvo perduoti partizanams. 1942 m. gegužės viduryje organizaciją vokiečiai nustatė ir sunaikino.

1942 m. liepą buvo sunaikinta Šiauliuose veikusi pogrindinė organizacija „Štabas 4A“, kurios nariai surengė eilę išpuolių prieš fašistus.

1941 m. Pabaigoje, Rasiainsko apygardoje, buvo sukurtas partizanų būrys „Keršytojas“, kuriam vadovavo I. Savickas ir G. Stoškevičė, vėliau būrys išaugo iki 87 žmonių.

1942 metų kovą į Lietuvos teritoriją buvo atskraidintos dar dvi I.M.Meškupo ir J.Daškausko vadovaujamos organizacinės grupės. Abi grupes netrukus sunaikino priešas.

1942 m. lapkričio 26 d. buvo įkurtas Lietuvos partizanų sąjūdžio štabas, kuriam vadovavo A. Sniečkus. Štabuose taip pat buvo P. Baltruška, B. Baranauskas, B. Česnokovas, S. Filipavičius, I. Grigalavičius ir kt.

1943 m. pradėjo veikti naujos antifašistinės organizacijos: „Antihitlerinis komitetas“, „Lietuvos išlaisvinimo sąjunga“, „Lietuvos antifašistinė sąjunga“. 1943 m. Švenčionių rajone veikė partizanų būrys „Vilnius“, kurio vadas buvo S. Apivala; Kauno rajone - būrys „Už Tarybų Lietuvą“, kurio vadas buvo Leiba Solominas ir kt.

1943 m. vasario 24 d. Vilniuje, susijungus trims pogrindžio grupėms, susikūrė pogrindinė organizacija, kuriai vadovavo Y. T. Vitas ir Jan Przewalski. Kaune veikė pogrindinė komjaunimo organizacija, kurios vadovai buvo P. Malinauskas, P. Zibertas ir V. Kunickas. Organizaciją sudarė keturios kovinės grupės, užsiimančios geležinkelių transporto sabotažo organizavimu. Jos dalyviai užsiėmė antifašistine agitacija, platino lankstinukus, vykdė sabotažo veiksmus geležinkelių transporte.

1943 m. balandžio 21-24 d. Lietuvos partizanų judėjimo štabas išsiuntė į Lietuvą kitą organizacinę grupę, kuriai vadovavo M. Šumauskas. 1943 metų pabaigoje Lietuvoje jau veikė 56 tarybiniai partizanų būriai ir grupės. 1944 m. sausio 6 d. buvo sukurti du pogrindiniai regioniniai komitetai: Šiaurės apygardos komitetas (1 sekretorius M. Ju. Šumauskas, 2 sekretorius S. P. Apivala) ir Pietų apygardos komitetas (1 sekretorius Heinrichas Zimanas, 2 sekretorius M. Mitseika).

1944 metais Lietuvoje veikė 11 tarybinių Lietuvos partizanų būrių, susijungusių į Vilniaus (vadas M.D. Miceika) ir Trakų (vadas T. Ju. Mončiūnskas) brigadas.

Iš viso 1941-1945 metais Lietuvoje veikė per 9 tūkstančius tarybinių partizanų, iš kurių tik apie ketvirtadalis buvo ne lietuviai. Jie sunaikino 10 tūkstančių nacių ir jų koloborantų, sunaikino 18 garnizonų, nuvertė nuo bėgių 364 traukinius, sunaikino 577 lokomotyvus ir 2 tūkstančius automobilių, susprogdino ir sudegino 125 tiltus ir 48 kareivines, taip pat daugybę sandėlių ir kitų objektų.

Lietuva buvo „partizaniškiausia“ Baltijos respublika. 1800 Lietuvos teritorijoje veikusių tarybinių partizanų ir pogrindžio kovotojų buvo apdovanoti tarybiniais valstybės apdovanojimais, septyni žmonėms (J.J. Aleksonis, S.P. Apivala, G.I. Borisa, A.M. Čeponis, M.I. Melnikaite, B.V.Urbanavičius ir Ju.T.Vitas) buvo suteikti Tarybų Sąjungos didvyrio vardai.

Šlovingoji lietuvių tautos dukra

Marytė Melnikaitė gimė 1923 m. balandžio 8 d. Zarasų miesto pakraštyje. Ji buvo antras vaikas penkių vaikų šeimoje. Negalėjau eiti į mokyklą, nes tėvai gyveno labai skurdžiai ir neturėjo tam pinigų (laba diena «nepriklausomos» Lietuvos rojau). Būdama septynerių metų mergaitė buvo priversta dirbti pas nepažįstamus žmones: ganė buožių galvijus, slaugė vaikus. Būdama 14 metų ji tapo saldainių fabriko darbuotoja.

Įsitvirtinus tarybinei valdžiai, mergaitė ketvirtoje klasėje įstojo į vakarinę suaugusiųjų mokyklą, įstojo į komjaunimą, daug skaitė. Jos darbo ir studijų bendražygiai ją vadino mūsų Marytė. Ji buvo mylima už reagavimą, linksmą nusiteikimą ir tiesumą.

1941 m. birželio pabaigoje komjaunuolė Maryte su draugais buvo priversti emigruoti. Ji atvyko į Tiumenės miestą ir iškart pradėjo dirbti miškininkystėje. Kiek vėliau ji persikėlė į gamyklos statybą, o rugpjūčio 12 d., būdama gabi mergina, buvo išsiųsta į Mechanikos gamyklą, kur gamino minas ir sviedinius.

1942 metų birželį Tiumenės gyventojai išlydėjo į frontą grupę komjaunuolių. Tarp jų buvo ir Melnikaitė. Iš pradžių buvo išsiųsta į Gorkio srities Balachnos miestą, kur tuo metu veikė partizanų mokykla ir 16-oji lietuvių šaulių divizija. Marytė labai stropiai mokėsi, siekė tapti gera kalnakase.

Nuo 1943 m. gegužės mėn. (Onos Kuošaitės vardu), kovojo partizanų būryje «Kęstutis». Taip pat ji buvo žinoma Marytės Margytės vardu.

Jaunosios partizanės Marytės Melnikaitės šlovė pasklido po visą kraštą. Hitleriniai įsibrovėliai paskyrė už jos galvą didelę piniginę premiją.

1943 m. liepos 7 d. į 8 naktį netoli Berlyno-Daugpilio geležinkelio Dūkšto stoties, Marytės Melnikaitės grupė susprogdino traukinį su priešo kariais ir technika, važiavusį Leningrado link.

Marytė ir jos draugai, sveikindami vienas kitą, pasitraukė iš sprogimo vietos. Anksti ryte, įskundus buožei Bužinskui, baudžiamosios pajėgos atrado partizanus, tačiau tik vakare fašistai sugebėjo palaužti jų pasipriešinimą. Jie paėmė į nelaisvę du sunkiai sužeistus partizanus ir tuoj pat juos pribaigė. Trečias dar spėjo ištrūkti iš apsupties. Tačiau netrukus buvo sučiuptas ir nušautas. Marita liko viena. Kol buvo šovinių, ji dar atsišaudė. Jiems pasibaigus, norėjo susisprogdinti paskutine granata. Tačiau savadarbė granata nesprogo. Vokiečiai sugebėjo sugauti Maritę.

Gestapo būstinėje, Dūkšto mieste, norėdami sužinoti apie partizanų būrius,budeliai merginą sumušė guminėmis lazdomis, prikišo adatas jai po nagais, sulaužė kojų ir rankų sąnarius, pakabino už surištų už nugaros rankų ir apdegino karšta ugnimi. geležies. Tačiau Marytė tylėjo. Netekę kantrybės naciai nusprendė nutraukti jos gyvenimą.

1943 metų liepos 13-osios naktį budeliai aikštėje pastatė kartuves. Ryte suvarė žmones į aikštę ir su palyda atvežė kruviną, nukankintą partizanę, kuri vos stovėjo ant kojų. Šalia stovėjęs karininkas davė komandą. Marytė buvo nustumta į kartuves. Tą pačią akimirką atsitiko neįtikėtina: Maritė metėsi ant nacių pareigūno. Automato salvė nutraukė bebaimės Lietuvos žmonių dukters gyvenimą. 1944 m. kovo 22 d. jai suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrės vardas, ji buvo apdovanota Lenino ordinu.

1955 m. jai Zarasų mieste buvo pastatytas paminklas (skulpt. Juozas Mikėnas); šiuo metu Lietuvą užgrobusi fašistinė chntą paminklą yra nugriovusi. M. Melnikaitės vardu pavadintos gatvės Minske, Tiumenėje, Alma Atoje, Taškente.

Gamykloje Tiumenėje, kur Melnikaytė išėjo į frontą, buvo įrengta memorialinė lenta. 1947 m. studijoje „Mosfilm“ buvo nufilmuotas vaidybinis filmas „Marytė“, kuriame nedideliu vaidmeniu debiutavo Donatas Banionis. 1953 m. Lietuvos operos ir baleto teatre buvo pastatyta Antano Račiūno opera „Marytė“.

Partizanų būrio vadas

Bronislavas Vikentjevičius Urbanavičius gimė 1918 m. kovo 27 d. Pošumeno kaime (dabar Švenčionių rajonas) darbininkų šeimoje. Jam nebuvo net 8 metų, kai buvo išsiųstas ganyti. 6 metus dirbo buožių darbininku. Baigė statybos technikumą.

1940 metų vasarą įsitraukė į naujo gyvenimo kūrimą, įstojo į komjaunimą, Vilniuje pradėjo dirbti statybininku. Čia jį ir pasitiko karas.

Raudonojoje armijoje nuo 1941. Dalyvavo Vilniaus gynyboje. 1941 m. gruodį buvo įtrauktas į Volgos pakrantėje formuojamą 16-ąją lietuvių šaulių diviziją. Tą patį mėnesį buvo išsiųstas į partizanų mokyklą. Jis labai norėjo prisijungti prie partizanų būrio, bet liko mokykloje kaip instruktorius.

 Tik 1943 metų pavasarį Urbanavičiui pavyko jį įtraukti į partizanų grupę, mestą už priešo linijų. Netrukus „naujokai“ nuvyko į savo vietą ir, nuėję apie 300 kilometrų, pasiekė Kaziansko girią. Čia buvo suburta Lietuvos partizanų brigada „Žalgiris“. 1943 m. birželio 16 d. buvo sukurtas partizanų būrys „Vilnius“, kurio vadas buvo Urbanavičiaus draugas S. Apivala.

Būrys išvyko į Adutiškių miškus, esančius netoli Švenčionių. Šimtai nacių rado savo kapą Lietuvos žemėje. Sužinoję apie didvyrišką partizanų numylėtinės M. Melnikaitės žūtį, partizanai prisiekė atkeršyti už jos mirtį.

1943 metų rugsėjį partizanų žvalgyba pranešė, kad aplinkiniuose miestuose ir kaimuose naciai telkia dideles pajėgas. Buvo numatyta didelė baudžiamoji ekspedicija. «Žalgirio» brigados vadovybė nusprendė išvesti partizanų grupes gilyn į Lietuvą ir ten tęsti kovą. Urbanavičius vadovavo 14 žmonių grupei ir išvyko Vilniaus link.

Rugsėjo viduryje į orą išlėkė traukinys su kuru, o po kelių dienų partizanai nupjovė dešimtis telegrafo stulpų, atimdami nacių ryšį su Švenčioniais. Po kurio laiko Urbanavičiaus partizanai sunaikino automobilius ir padegė išvežimui paruoštas durpes. 1943 metų rugsėjo 22-osios naktį į Švencionis vedančiame plente partizanai padėjo keletą minų. Ryte pasigirdo pirmasis sprogimas, kuris sunaikino lengvąjį automobilį. Jame buvo SS karininkai, važiavę į Kaziansko miškus patikrinti operacijos prieš partizanus. Kitos minos susprogdino sunkvežimius, gabenusius amuniciją.

1943 m. spalio pradžioje Urbanavičiaus gripė Švenčionyse, netoli Švenčionelių, įvykdė virtinę sabotažo veiksmų ir iš nacių koloborantų atkovojo 5 vežimus su ginklais, amunicija ir maistu.

1944 m. kovo mėn. LKP Šiaurės pogrindžio apygardos komiteto sprendimu «Kosto Kalinausko» vardo būriui pradėjo vadovauti B. Urbanavičius. Iki mėnesio pabaigos būrys įvykdė 2 dideles sabotažo akcijas Pabradė-Ignalina ruože. Kovinių operacijų metu partizanai nuo bėgių nuleido 37 priešo traukinius su priešo gyvąja jėga ir technika. Pats Urbanavičius po bėgiais paguldė 19 minų.

1944 m. liepos 3 d. «Kosto Kalinausko» būrys, kaip partizanų būrio dalis, išlaisvino Ignalinos stotį. Tai buvo pirmasis Lietuvos miestas, kurį išlaisvino partizanai. Urbanavičiaus būrys dalyvavo Lietuvos sostinės išlaisvinimo kovose. 1944 m. liepos 13 d. Vilnius buvo išvaduotas.

1945 07 02 už pavyzdingą kovinių užduočių atlikimą priešo užnugaryje ir už partizaninio judėjimo plėtojimą Lietuvoje ir Baltarusijoje, Urbanavičiui buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.

1957 m. Jis baigė aukštąją partinę mokyklą prie TSKP CK, dirbo partinį ir tarybinį darbą, gyveno Vilniuje. B. Urbanavičius mirė 1993 metų rugsėjo 8 dieną, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Apdovanotas Lenino ordinu, Raudonąja darbo vėliava, Tėvynės karo 1 laipsniu, Raudonąja žvaigžde ir medaliais.

Amžina šlovė Lietuvos didvyriams, padėjusiems galvą kovoje su ruduoju maru.

Amžina panieka ir gėda nacių koloborantams!