1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės nepriklausomybę atkūrė ne neegzistavęs Atkuriamasis Seimas

Autorius: Ekspertai.eu Šaltinis: https://ekspertai.eu/1990-mkov... 2023-05-26 18:21:00, skaitė 889, komentavo 8

Viktorija Čmilytė-Nielsen (dešinėje).

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen

2023 gegužės 26 d.
Vilnius

Š.m. gegužės 1 d. įsigaliojo LR Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas. Šiuo įstatymu nutarta uždrausti propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus - Lietuvos 1940–1941 metų ir 1944–1990 metų „sovietinę“ okupaciją bei 1939–1944 metų nacistinę okupaciją ir jų ideologijas viešuosiuose objektuose, t.y. simbolius ir jų ideologijas, asmenis, kurie veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms, organizacijas, įvykius ar datas, tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę. Sprendimus dėl šio įstatymo įgyvendinimo pagal prašymus priiminės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sudaryta 9 asmenų komisija.

Šį įstatymą būtina nedelsiant pripažinti negaliojančiu. Jo vykdymas – tai mūsų valstybės ir jos nepriklausomybės atkūrimo panaikinimas. Įstatyme nenurodyta, kaip Lietuvos okupaciją įvykdžiusi ir po 1991 m. gruodžio 25 d. neegzistuojanti „sovietinė“ Tarybų Sąjunga šiuo metu „vykdo karinę agresiją prieš kitą valstybę“, kas tie asmenys, kurie dabar „veikia okupacinėse struktūrose“, kokios okupacinės struktūros dabar veikia Lietuvoje? Tokių klaidų įstatyme negali būti.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad Seimas ignoravo faktą, jog 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės nepriklausomybę atkūrė ne neegzistavęs Atkuriamasis Seimas, bet 1944–1990 metų „sovietinė“ okupacinė valdžia – paskutinis aukščiausias Tarybų Lietuvos okupacinės valdžios organas 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuri buvo rinkta pagal „sovietinės“ okupacinės valdžios rinkimų įstatymą ir Lietuvos TSR Konstituciją ir kurios Pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS arba Sąjūdis) Steigiamasis Suvažiavimas priėmė Rezoliuciją Nr.21 „Dėl rinkimų“, kuria Sąjūdis apsisprendė dalyvauti okupacinės tarybų valdžios organų rinkimuose. Šis Sąjūdžio pasirinktas taikus kelias atvedė Lietuvą į istorinę 1990 m. kovo 11 d.

Prieš tai Sąjūdžio spaudžiama 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, t. y. okupacinė valdžia, 1990 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ pati teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota, ir:

„– paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;

– pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;

- pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos

valstybės nepriklausomybės atkūrimo.“

Neatsisakius LR Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo, teks pripažinti netekusiu galios šį Tarybų Lietuvos okupacinės valdžios 1990 m. vasario 7 d. priimtą nutarimą, kuriuo teisiškai nustatyta, kad TSRS buvo okupavusi Lietuvą. Tokiu būdu bus paneigtas teisinis argumentas, kad 1940 metais TSRS buvo okupavusi Lietuvą.

Tęsiant LR Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo logiką ir vykdymą, Seimui tektų pripažinti netekusiu galios 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktą Nr. I-12 „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (prieš kurio priėmimą šis aukščiausias okupacinės valdžios valdymo organas ne tik pakeitė Lietuvos TSR pavadinimą į Lietuvos Respubliką, bet ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbimo priėmė ir įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“), nes šiuo Aktu okupacinė Aukščiausioji Taryba, siekdama atstatyti pažeistas Tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, atsižvelgdama į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ ir konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, nutarė:

– nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą;

– nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje;

– atnaujinti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą;

– nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

Seimui tektų panaikinti ir 1990 m. kovo 11 d. konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kuriuo buvo:

– sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas;

– patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas;

– nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

Seimui tektų pripažinti netekusiu galios ir 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. nutarimą Nr.I-4 „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko išrinkimo“. Juo mes buvome išrinkę Vytautą Landsbergį.

Panaikinus 1990 m. kovo 11 d. įvykusį Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, Seimui tektų pripažinti negaliojančiais aibę 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimtų įstatymų. Pvz. 1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos TSR įstatymą Nr. XI-2957 dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimų (Lietuvos TSR įstatymų viršenybė prieš TSRS įstatymus) ir Deklaraciją Nr. XI-2958 „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“, kurioje nurodyta, kad Lietuva 1918 metais atkūrė savo valstybingumą, kurį patvirtino ir Tarybų Rusija 1920 m. liepos 12 d. sutartimi, tačiau 1940 metais Vokietijos ir TSRS 1939 metų pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta neteisėtai prijungta prie TSRS, 1989 m. liepos 4 d. įstatymą Nr. XI-3071 dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo, lietuvių valstybinės kalbos įstatymą, referendumo įstatymą, Lietuvos banko įstatymą, Lietuvos TSR pilietybės įstatymą, pagal kurį šiandien esame Lietuvos Respublikos piliečiai, konstitucinį vienpartinės sistemos atsisakymo įstatymą, ir t.t.

Priėmus LR Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymą, Lietuvos Seimui neįmanoma toliau posėdžiauti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pastate, o Lietuvos Vyriausybei dirbti TSKP Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pastate, kuriuo dalinosi Algirdo Brazausko vadovaujama nuo TSKP atsiskyrusi LKP ir Mykolo Burokevičiaus vadovaujama LKP ant TSKP platoformos, t.y. ir 1991 m. perversmininkai, siekę nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, išrinktą pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimų įstatymą. Dabartiniame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pastate darbavosi Lietuvos TSR Ministrų Taryba. Lietuvos TSR Liaudies kontrolės pastate darbuojasi Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamentas, ir t.t.

LR Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo absurdiškumą ypač išryškina klausimas dėl TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, kurioje dirbo okupacinės tarybų valdžios kadrus ruošusi ir iki šiol Rusijos Federcijos valstybės paslaptimi bei Lietuvos Respublikos Prezidente net 10 metų buvusi Dalia Grybauskaitė. Šioje mokykloje TSKP CK 1990 m. kovo 6 d. raštišku nurodymu buvo įkurdintas M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP ant TSKP platformos Centro Komitetas, o nuo 1990 m. kovo 25 d. – ir vienas 1991 m. sausyje perversmą Lietuvoje organizavusių štabų.

Seimo nariai Lietuvos Respublikos Konstitucijos jums suteiktą laisvą Seimo nario mandatą turi naudoti atsakingai. Todėl siekiant išvengti sukurto teisinio chaoso ir absurdo, Seimo Pirmininkės prašome pasinaudoti vienasmenine teise teikti svarstymui klausimus Seimo plenariniam posėdžiui ir skubiai pateikti įstatymo projektą dėl LR Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo pripažinimo negaliojančiu.

Pagarbiai,
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila,
buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys Audrius Nakas