Barbarų siautėjimas Antakalnio kapinėse, arba eilinis litukrijos vandalų šėlsmas

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-11-02 21:22:00, skaitė 440, komentavo 10

Lapkričio 1d. nutariau aplankyti Antakalnio kapines ir uždegti žvakutes ant kritusių Didvyrių kapų. Atėjęs pamačiau baisų vaizdą. Buvo uždengtas monumentas, skirtas Karių-išvaduotojų atminimui, todėl nutariau išsakyti savo mintį masinio paminklų Tarybiniams kariams griovimo ir niekinimo Pribaltikos šalyse tema.

Taip. Pribaltikoje gyvena gana didelis būrys rusų, kurie mūsų akyse atrodantys kaip rusai sako: na, ko jūs norite? Jei ne 2022-02-24 įvykiai, jokių griovimų nebūtų.

Žinoma, šie žmonės meluoja; pridengia savo smulkiaburžuazinį bailumą ir konformizmą. Elgiasi kaip priešai. Galbūt visi trys iš karto.

Raginimas griauti paminklus Tarybiniams kariams Pribaltikos šalyse prasidėjo 1991 m.

Kaimyninėje Lenkijoje ir Čekijoje tai tapo „gera“ tradicija iki Specialiosios Karinės Operacijos pradžios.

Paminklas Konevui Prahoje buvo nugriautas 2020 m. balandžio 3 d.

Bronzinis karys Taline iš miesto centro dingo 2007 m.

Latvijoje kasmet, ypač po gegužės 9 d., daugėjo nacionalistinių leidinių, reikalaujančių nedelsiant sunaikinti paminklą Rygos išvaduotojams.

Kova su paminklais Okrainoje prasidėjo dar gerokai prieš 2014-uosius!

Lenkijoje jie buvo nugriauti iki šių metų vasario pabaigos. Masiškai.

Visa tai yra bendros tendencijos ir kolonializmo iškelto uždavinio sunaikinti Rusijos kultūrinę erdvę ir mūsų visų istorinę atmintį sprendimas. Nustokite meluoti sau, nustokite pateisinti savo bailumą ir atverkite akis.

Tai, kas vyksta Pribaltikos šalyse, turėtų būti pripažinta rusų bendruomenės genocidu visose trijose „valstybėse“.

Jeigu koncepcijos esmė – sąmoningas tautos, etnoso naikinimas, tai čia kaip tik tai vyksta jau daugiau nei 30 metų!

Naikinimas laikomas žudymu ir žmogžudyste. Tačiau šiuolaikinės technologijos suteikia budeliams daug dosnesnį įrankių pasirinkimą. Nereikia nužudyti. Būtina sukurti įstatymines ir socialines sąlygas, užkertančias kelią tam tikros tautos ir kultūros atkūrimui.

Okrainos ir Pribaltikos šalių atveju. Jie yra čia:

Kalbos draudimas: neįmanoma ją vartoti bendraujant su bet kokio lygio institucijomis, net ir tradicinėse kompaktiškose gyvenamosiose vietose; Visiškas kalbos išstūmimas iš švietimo sferos, kurioje ji istoriškai buvo iki naujų „valstybių“ susikūrimo;

Finansavimo nutraukimas kultūrai: kinui, teatrui (dabar yra išlikę tam tikri likučiai, tačiau jų sunaikinimas – trumpo laiko klausimas), parodoms, kitiems projektams, vietiniams mėgėjų spektakliams, valstybinėms šventėms;

Draudimas arba apribojimas viešai vartoti kalbą – visų pirma, Latvijoje įvestas draudimas atlikti daugybę rusiškų dainų;

Istorinis revizionizmas; SS tautinių legionų pateisinimas ir šlovinimas;

Draudimas nešioti TSRS pasižymėjimo ženklus ir apdovanojimus ir Didžiojo Tėvynės karo karines uniformas (veteranai ir ne tik).

Visose Pribaltikos šalyse uždrausta Tarybinė karinė uniforma – Šiuos sprendimus, DĖMESIO, įstatymų leidėjas priėmė iki 02.02 d.;

Likusios žiniasklaidos rusų kalba cenzūra;

Neapykantos ir priešiškumo rusų kultūrai ir Rusijai ugdymo skatinimas;

Griežta Ortodoksų Bažnyčios veiklos kontrolė, prievartinis jos atplėšimas iš Maskvos patriarchato.

Taigi. Procesas vyksta. Rusų toponimikos naikinimas, barbariškas paminklų naikinimas Kol kas sustosiu, bet galiu išvardyti daugiau. Daug kas įmanoma.

Visko, kas rusiška naikinimas, kartoju, yra gerai apgalvota politika.

Rusijoje būtina sukurti specialią komisiją, įtraukiant istorikus ir teisininkus, visuomenės veikėjus, kad būtų pripažintas rusų žmonių ir rusų bendruomenių genocidas buvusios TSRS respublikose. Ir, žinoma, reikėtų pradėti nuo Pribaltikos šalių.

Genocido fakto pripažinimas teismo, specialiai sukurto tribunolo, parlamento sprendimu konkretiems asmenims, vykdantiems genocido politiką, turėtų turėti ekonominių, karinių-politinių ir baudžiamųjų pasekmių.

Žinoma, be senaties.

P.S.

Lietuvių tautoje atsirado drąsių žmonių, tikrų savo šalies patriotų, kurie nuo vieno paminklo juodą maršką nuėmė.

Tačiau liko uždengti kiti paminklai.

P.P.S.

Lietuvių tautai nėra būdingas kapų niekinimas.

Lietuvių tautai kapas - tai sakralinis objektas.

Taip. Paminklai ir monumentas nėra nugriauti. Kol kas. Tačiau pasielgta su masonišku suktumu.

Uždengė, motyvuodami tuo, kad paminklai saugomi nuo vandalų išpuolių. Kaip apgailėtina.

Todėl man širdyje kirba klausimas.

Kaip jaustųsi visokie šimaš, čmil, landzberg ir šimon, atėję aplankyti savo artimųjų kapų ir radę juos uždengtus juodomis marškomis, panašiomis į lavonmaišius?

Aišku, klausimas retorinis….