HELOVINAS YRA TAMSIŲJŲ JĖGŲ GARBINIMO ŠVENTĖ

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2022-11-01 17:09:00, skaitė 531, komentavo 19

Nesu tikintis, tačiau Helovino šventimas P.Korėjoje, kurio metu buvo sutrypta 150 žmonių, man kelia klausimą: Ar tai nėra Dievo pirštas?

Lietuvoje Helovinas - svetimkūnis, komercinis šėlas, atėjęs iš JAV ir globalistinės žiniasklaidos aktyviai diegiamas. Žemiau pateikiu kai ką plačiau apie šitą satanistų šabašą iš rusų stačiatikių portalo "Trejybės Šventovė".

Helovinas (dar vadinamas Hallow Evening) - tai šventė, kurios ištakos siekia senąsias keltų tradicijas Airijoje ir Škotijoje. Ji švenčiama spalio 31 d., Visų šventųjų dienos išvakarėse, ir tradiciškai švenčiama angliškai kalbančiose šalyse. Tačiau nuo XX a. pabaigos, vykstant amerikanizacijos ir globalizacijos procesams, Helovino atributų mada atsirado ir daugumoje angliškai nekalbančių šalių.

Helovinas atsirado ikikrikščioniškais laikais tarp keltų genčių Škotijoje, Airijoje ir Šiaurės Prancūzijoje. Ši šventė kilo iš keltų šventės Samhain. Manoma, kad pagonybės laikais ši šventė neturėjo jokios ypatingos reikšmės, išskyrus žemės ūkio ir sezoninę. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Samhain (arba Sawhain, Samhain) yra keltų mirties dievas. Kai kurie mokslininkai mano, kad žodis "Samhain" kilęs iš Šėtono vardo.

Keltų gentys gyveno senosiose dabartinės Anglijos žemėse ir šaltuosiuose Prancūzijos regionuose. Šios gentys buvo pagonys ir, kaip ir visi pagonys, garbino gamtos stichijas, o jų garbingiausias dievas buvo saulė. Senovės keltai kalendorinius metus skirstė į dvi dalis: vasaros ir žiemos. Kiekviena metų dalis turėjo savo dievą. Atėjus žiemai, lapkričio 1 d. Saulės dievą pagrobė Samheinas - mirusiųjų valdovas ir tamsos kunigaikštis. Taip pat keltai tikėjo, kad diena prasideda saulėlydžiu, o tą naktį atsiveria paslaptingos durys į tamsųjį pasaulį, pašalinamos visos kliūtys tarp mūsų materialaus pasaulio ir pomirtinio pasaulio, o tamsiojo pragaro gyventojai atkeliauja į žemę - durys tarp pasaulių atsiveria tik vienai nakčiai.

Svarbi pagoniškojo kulto dalis buvo aukojimas tamsos jėgoms per Samhaino šventę. Buvo sakoma, kad mirusiųjų sielos, įsitaisiusios tamsos, šalčio ir mirties pasaulyje, tą dieną, kai apsilankė gyvųjų pasaulyje, pajuto nepasotinamą alkį. Dėl šios priežasties keltų pagonys ruošdavo užkandžius nakties tamsybėse klaidžiojančioms dvasioms, nes tikėjo, kad jei jos nebus nuramintos aukomis, ant žmonių kris Samhaino rūstybė ir prakeiksmai.

Devintajame amžiuje, krikščionybei plintant Britanijoje, šios pagoniškos tradicijos susimaišė su krikščioniška švente - katalikiška Visų šventųjų diena (Visų šventųjų vakaras). Katalikų Bažnyčia ilgą laiką kovojo su pagonišku papročiu gąsdinti ir vilioti piktąsias dvasias, todėl Visų šventųjų dieną iš gegužės 1 d. perkėlė į lapkričio 1 d. Idėją sujungti krikščionišką šventųjų garbinimą ir pagonišką piktųjų dvasių garbinimą sugalvojo popiežius Grigalius III, tikėdamasis tokiu būdu sukrikščioninti šventę ir išnaikinti pagonybę. Tačiau reikia pažymėti, kad pagoniškos Samhaino šventės krikščionizuoti nepavyko. Po kelių šimtmečių viduramžių Anglijoje ši šventė bus vadinama Visų šventųjų išvakarėmis. Vėliau šis pavadinimas buvo pakeistas į Hallowe'en, o galiausiai jis tapo žinomas kaip Helovinas. Taigi pagoniška šventė ne tik išliko, bet ir žmonių sąmonėje tiesiog susiliejo su bažnytine švente.

Taigi Helovino šventimas yra šventvagiškas pasityčiojimas iš šventųjų, nes jis nepropaguoja Viešpaties Jėzaus Kristaus, kaip tai daro Kalėdos ir Velykos. Priešingai, Helovino metu šlovinamas asmuo yra velnias.

Atributai ir papročiai

Naktį iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. druidai - senovės keltų šventikai - susirinkdavo ąžuolų giraitėse kalvų viršūnėse (keltai ąžuolus laikė šventais medžiais), uždegdavo ugnis ir atnešdavo aukas piktosioms dvasioms nuraminti. Rytais druidai duodavo žmonėms žarijų iš savo ugniaviečių, kad šie įžiebtų ugnį savo namuose. Druidų ugnis šildė namus ilgą žiemą ir atbaidė piktąsias dvasias.

Labai svarbus šios šventės atributas yra moliūgas, būtent moliūgo galva - "Džeko lempa". Tai iš moliūgo išpjauta galva su šviesa viduje. Kokia yra Jack the Lantern tradicijos prasmė? "Pasaulio enciklopedijoje" (1977 m. 9 tomas, p. 24-26) rašoma: "nekenksmingai atrodantis šviečiantis moliūgas, vaizduojantis Džeko Žibinto veidą, yra seniausias prakeiktos sielos simbolis. Yra įvairių versijų, iš kur atsirado šis Samhaino šventės simbolis.  Iš vienos pusės, runkelinis moliūgas simbolizuoja derliaus nuėmimą iš laukų, iš kitos - piktąją dvasią ir ją atbaidančią ugnį. Tačiau tikroji moliūgų tradicijos kilmė - legenda apie girtuoklį Džeką, kuris pasirašė sutartį su pačiu velniu. Po to Džekas negalėjo patekti nei į dangų, nei į pragarą ir buvo prakeiktas klajoti po žemę iki Paskutiniojo teismo.

Šventės metu taip pat vyksta "Trick-or-Treat" - ritualinis aukojimas tamsos jėgoms. Šį vakarą pagal senovinius keltų papročius dvasėms siūlomi skanėstai, kad jos neįsiveržtų į namus. Naktį aukojami gyvuliai ir uždegama šventa ugnis, kuria apšviečiamas žiemos namų židinys.

Pagrindinės Helovino temos - mirtis, blogis, okultizmas ir pabaisos. Tradicinės spalvos yra juoda ir oranžinė.

Šventiniame meniu turi būti velniškų patiekalų ir šiurpių kokteilių. Visi kviestiniai svečiai turėtų būti vaišinami, kad jie neišvargintų vakarėlio šeimininko. Tai gali būti "nupjautos rankos ir pirštai", sriubos iš "akių", "ausų ir nosies" senojo mirusio Džo, įvairūs gėrimai ir desertai iš "kruvinų širdžių ir nuodingų musių".

Helovino esmė

Senovinė Helovino prasmė - užmegzti ryšį tarp anapusinio ir mūsų pasaulio. Šią naktį atveriami vartai į praeitį ir ateitį. Šių vartų sargai yra raganos ir demonai. Buvo tikima, kad šią naktį atgyja ir puotą rengia visos piktosios dvasios - goblinai, raganos, piktosios dvasios ir vilkolakiai.

Šios šventės kūrimas buvo ne be tamsiųjų jėgų įtakos, kitaip kodėl tiek daug mirties, blogio ir baimės atributų. Deja, daugelis žmonių linksminasi su sudėtingais šventės kostiumais, pamiršdami arba net nežinodami pagrindinės Helovino prasmės. Helovino dvasios yra tie patys demonai, kurie vilioja žmonių sielas iš jų teisingo kelio. Ši šventė siejama su aukojimais ir garbinimu tamsiųjų jėgų akivaizdoje, nes Helovino renginiuose garbinami velniai, demonai, raganos, piktosios dvasios ir t. t., sudarantys religinio kulto, tarnaujančio šėtonui kaip Dievo priešininkui, pagrindą. Beje, satanistams Helovinas yra svarbiausia mirties šventė, tiesiogiai šlovinanti šėtoną.

Taigi švęsdami blogio dieną, patys to nežinodami ir nežiūrėdami į tai rimtai, švenčiame ją kartu su satanistais, nes ryšys tarp jų kultų ir laukinių Helovino "ritualų" yra akivaizdus. Juk druidams Dvasių naktis yra Saulės dievo mirties metas.

Daugelis žmonių švenčia šią šventę daug nesusimąstydami apie jos prasmę ar turinį. Kai kuriems žmonėms Helovinas yra tik dar viena dingstis susirinkti ir linksmintis. Tačiau flirtas su nešvariomis jėgomis, net jei į jas nežiūrima rimtai, atitolina nuo tikėjimo į vienintelį Dievą. Jaunimas klaidinamas, kad tokios šventės yra tik linksmybės.

Helovinas - tai bandymas susidraugauti su piktosiomis dvasiomis. Tai okultizmo apraiška, kuria gudriai naudojasi velnias, įteigdamas žmonėms, kad tai nuostabi nekenksminga šventė, kuri yra tiesiog linksma ir įdomi. Dažniausia žmonių, kuriems Helovinas yra šventė, reakcija yra raginimas laikyti šį reiškinį neutraliu.

Tačiau Helovinas - tai ne pasakų karnavalas, o aiškiai apibrėžtas kvazi-ritualinis veiksmas, tiesiogiai susijęs su religiniu satanizmu. Helovino šventimas yra slapta dvasinio ir kultūrinio genocido forma. Įtikinėdama mus, kad Helovinas ir panašios šventės, nepaisant jų akivaizdžios pagoniškos kilmės ir stabmeldiškos prigimties, yra nekenksmingos, nekaltos ir nesvarbios, visuomenė pakerta mūsų dvasinius pagrindus ir skleidžia menką tikėjimą bei ateizmą.

Reikėtų nepamiršti, kad satanizmo religinė kultūra daugiausia remiasi primityviuoju magizmu. Pagal magines sampratas tikima, kad žmogaus dalyvavimas tam tikrame ritualiniame veiksme taip pakeičia jo esmę (dvasinę ir kūnišką), kad šio pokyčio nebegalima pašalinti, "ištrinti". Su tuo susijęs ir Helovino, kaip "šventės visiems šventiesiems", "triukas". Manoma, kad žmogus, net ir apgautas į religinį šėtono garbinimą (net ir "žaisminga" forma), taip pakeičia savo dvasinę esmę, kad niekada nebegali tarnauti Dievui, net jei vėliau netampa "sąmoningu" satanistu. Taip bet kuriuo atveju pasiekiamas religinis satanizmo tikslas - neleisti žmogui pasiekti religinio išganymo, amžinojo gyvenimo su Dievu (sugriauti sielą). Žmogus demonstratyviai išsižada Dievo (užsidėdamas "demonišką veidą"), todėl negali tarnauti Dievui ir tikėtis gyvenimo po mirties, net jei vėliau netaps "įšventintu" šėtono religinio kulto pasekėju, neatliks šėtoniškų apeigų, nedalyvaus šėtoniškuose ritualuose ir pan. Jo siela vis tiek "pražus", Dievas jos "nepriims".

Atkreipkime dėmesį, kad krikščionių supratimu tai taip pat laikoma "šėtono gudrybe", dar vienu melu - bet kuris žmogus bet kokiomis aplinkybėmis gali atgailauti už bet kokias nuodėmes, įskaitant tyčinį ar netyčinį nusilenkimą piktosioms dvasioms, ir tikėtis Dievo gailestingumo bei atleidimo.

Šventės kultivavimas Rusijoje

Vakaruose jau seniai atvirai propaguojama satanizmo ideologija, todėl šventė "Helovinas" Vakaruose tapo "gera" tradicija... Blogiausia, kad ši šventė vis aktyviau kultivuojama Rusijoje. Be abejo, tokia tendencija liudija, kad visur stiprėja satanizmo propaganda.

Šios šventės puoselėjimas jaunimo tarpe yra vienas iš būdų atitolinti juos nuo Bažnyčios. Religinio turinio elementai (mirties kultas arba pasityčiojimas iš mirties, mirties ir piktųjų dvasių personifikavimas ir t. t.) Helovino švenčių metu prieštarauja stačiatikybei ir daro žalingą poveikį jaunų žmonių psichinei, dvasinei ir moralinei sveikatai.

Ortodoksai krikščionys turi suprasti, kad dalyvaudami tokiuose veiksmuose jie išduoda mūsų Viešpatį ir mūsų šventąjį tikėjimą. Be to, dalydami skanėstus mes ne dalijame saldumynus nekaltiems vaikams, bet aukojame auką mirties dievui Sowinui, kurio tarnais jie tampa, nes klaidžioja tamsoje mėgdžiodami mirusiuosius.

Helovinas simbolizuoja Kristaus pralaimėjimą ir, kaip ir kiti šiuolaikinės roko ir popkultūros aspektai, skelbia patologinę agresiją.

Poveikis vaikams

Daugelis amžininkų mano, kad šventė yra linksma veikla vaikams. Tačiau žaidžiant demonišką pasaulėžiūrą, kaip ir žaidžiant bet kokį žaidimą vaikui, tenka išbandyti herojaus įvaizdį. Vaikai mėgdžioja satanistų žmonių aukas, tyčiojasi iš žmogaus kančios ir mirties - tai negali likti nepastebėta nei dėl jų psichinės būklės, nei dėl jų asmeninio tobulėjimo.

Daugelio mokslininkų - psichologų ir psichiatrų - teigimu, Helovinas yra labai pavojingas vaikams. Tokiuose renginiuose dalyvaujantys vaikai dažnai patiria baimę, depresiją, agresiją ir polinkį į savižudybę. Visi Helovino renginiai yra psichologiškai, pedagogiškai ir socialiai žalingi vaikams ir suaugusiesiems.

Helovino rengėjai spėja, kad vaikai trokšta pasakiškų, stebuklingų ir neįprastų dalykų. Joks sveiko proto vaikas nenorėtų dalyvauti rituale, susijusiame su satanizmu, o bet kuris vaikas mielai dalyvautų spalvingame Helovino kostiumų vakarėlyje su žaismingu magijos prieskoniu, kaip vaikams jį pristato renginio organizatoriai ir propagandistai. Ar žmonės, persirengę gobšuoliais ir šmėklomis, galvoja, ką ir kam moka?

Su šia diena susiję ritualai nuo vaikystės moko žmones, kad jie turėtų atiduoti tam tikrą duoklę blogiui, susitaikyti su juo, netgi bendradarbiauti su juo, užuot kovoję su blogiu ir ryžtingai jį atmetę.

Bažnyčios požiūris į Helovino šventimą

Nepaisant vis didėjančio šventės populiarumo Rusijoje, Rusijos stačiatikių bažnyčia ir Rusijos muftijų taryba neigiamai vertina Heloviną ir laiko jį "blogio karnavalu".

Rytų Europoje daugelis Stačiatikių bažnyčios narių griežtai priešinasi Helovino šventimui, manydami, kad tai "vidinės tuštumos šventė ir šalutinis globalizacijos produktas".

Tačiau kai kurios anglikonų parapijos palaiko šią šventę, laikydamos ją krikščioniškos Visų šventųjų dienos tradicijos dalimi. To priežastis - Anglikonų Bažnyčios liberalizmo klaidos.

Reikėtų pabrėžti, kad Bažnyčia visada labai griežtai smerkė net formalų dalyvavimą pagonybėje ir prilygino jį tikėjimo išdavystei.

Krikščionys neturėtų švęsti tokių švenčių, nes jos atitolina mus nuo Dievo ir priartina prie tamsos. Helovino "šventė" griauna pačius Šventosios Bažnyčios, įkurtos kankinių, kurie atsisakė bet kokiu būdu garbinti stabus ar jiems tarnauti, krauju, pamatus. Šventoji Bažnyčia turėtų griežtai pasisakyti prieš tokius reiškinius, nes Gelbėtojas Kristus mums pasakė, kad Viešpats Dievas yra mūsų teisėjas visuose mūsų veiksmuose ir įsitikinimuose ir kad mūsų darbai gali būti "už Dievą" arba "prieš Dievą". Vidutinio "neutralaus" kelio nėra.

Biblija prieš Heloviną

Ką sako Biblija: "Susilaikykite nuo bet kokio blogio ir nedalyvaukite tamsos negailestinguose darbuose, bet priekaištaukite, blaiviai mąstykite, budėkite, nes jūsų priešininkas velnias vaikšto kaip riaumojantis liūtas ir ieško, ką praryti."

Perkeltine prasme žodis "tamsa" Biblijoje reiškia jėgas, priešiškas Dievui, kuris dėl savo šventumo ir tobulumo yra šviesa (1 Jn 1, 5). Tamsa simbolizuoja pagonių pasaulį, kuris nepažįsta ir netiki Viešpačiu (Iz 9, 2; 60, 2). Tamsa yra nuodėmės ir bedievybės pasaulis (Izaijo 5:20; Mato 6:23). Todėl nuodėmės yra tamsos darbai (Rom 13, 12; Ef 6, 12). Nuodėmės pasaulį valdo šėtonas, o "piktosios dvasios" atstovauja tamsos galiai (Lk 22, 53; Apd 26, 18; Ef 6, 12). Tačiau krikščionis, būdamas Kristaus sūnus, nepriklauso tamsai (Ef 5, 4-13).

Išvados tikintiesiems

Šėtonas stengiasi įtraukti žmogų į tamsos pasaulį ir jį ten išlaikyti. Jis bando žmogų suklaidinti ir atitraukti nuo Dievo (Pr 3, 5). Jei šėtonui tai pavyksta, žmogaus protas aptemsta, o jo protas, siela ir kūnas aptemsta (Mt 6, 23).

Pasaulis (turimas omenyje šis amžius) yra krikščionių priešas, o tarp draugystės su pasauliu ir draugystės su Kristumi yra gili praraja. Niekas taip nekenkia krikščioniui kaip pasaulio įtaka. Ne tik akivaizdžios nuodėmės ir atviras netikėjimas atima iš Kristaus Jo ištikimus tarnus, bet ir meilė pasauliui bei žemiškiems malonumams. Tūkstančiai jaunų žmonių nuolat skęsta šioje uoloje, nes nori visko, ką jiems siūlo "šis pasaulis".

Jaunimas, jaunos šeimos ir visi krikščionys turi žinoti, kad žodis "pasaulis" plačiąja prasme yra sugedęs ir blogas. Dėl pasaulio priešiškumo Dievui jame viešpatauja sugedimas (2 Pt 1, 4). Neįmanoma draugauti su pasauliu ir kartu mylėti Dievą (Jokūbo 4:4; 1 Jono 2:15-17).

Palikti pasaulį nėra lengva. Išsivaduoti iš šio pasaulio nuodėmių yra sunki užduotis, kol žmogaus prigimtis išlieka tokia pati. Be to, velnias, užsiėmęs savo juoduoju darbu, visada yra šalia. Pasitraukimas iš žemiškojo gyvenimo reikalauja nuolatinės kovos ir įtampos; jis susijęs su nuolatiniu vidiniu savęs išsižadėjimu.

Kalbant apie pasaulietiškumą ir pasaulėjautą, krikščionys turi žinoti ir atsiminti, kad jie privalo laikytis tam tikros elgesio linijos; jie turi tvirtai ir nuolat atsisakyti vadovautis pasaulietiškais gėrio ir blogio standartais. Krikščionis neturi pasiduoti srautui, elgtis "kaip visi", sekti dauguma, mėgdžioti blogį.

"Šis pasaulis praeina", ir tie, kurie jo laikosi ir galvoja tik apie jį, išnyks kartu su juo ir bus nubausti amžina pražūtimi. Šėtonas suvedžiojo visą visatą. Paaugliai ir jaunuoliai "valgo uždrausto medžio vaisių" be baimės ir gėdos. Pagrindinė jaunimo problema yra apgaulė ir klasta, iš vienos pusės, ir neišmanymas, iš kitos pusės. Tačiau nuodėmės nežinojimas neatleidžia trapios žmogaus sielos nuo žalingų jos padarinių. "Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės" - nei šiame, nei aname pasaulyje.