Aurimas Guoga: Menininkai: kūrėjai ir atlikėjai

Autorius: Aurimas Guoga Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-09-19 00:06:00, skaitė 371, komentavo 2

Menininkų vieta visuomenėje - ir mane patį, ir skaitytojus jaudinanti tema, tad pratęsime. Kas neskaitėte, susiraskite prieš pora dienų paskelbtą ankstesnį pasisakymą ta tema.

Matėme, kad ankstesniais amžiais menininkų statusas buvo neaukštas. Tačiau jei suskirstysime menininkus į kūrėjus ir atlikėjus, atsivers dar įdomesni reikalai.

Žinote menininkų - kūrėjų iš ankstesnių amžių? Žinoma, daug jų išvardinsite. Tai Sofoklis, Dantė, Da Vinčis, Mocartas ir daug kitų.
O atlikėjų? Kiek žinote aktorių iš anksčiau nei XX amžius?

Čia jau veikiausiai iš pat pradžių užstrigsite. Mes nežinome nei vieno aktoriaus, poezijos skaitovo, dainininko vardo. Jokio E.Piaf, F.Sinatros, Madonnos ar Robbie Williamso atitikmens.

Ankstesnių epochų knygų autoriai neaptarinėja menininkų - atlikėjų, niekas jiems neskiria jokio dėmesio. Akivaizdu, iki XX a. pradžios žmonija nemanė, jog meno atlikėjų vardus verta įsidėmėti. 

Ką mums tai sako? Ankstesniais amžiais meno atlikėjo veikiausiai nelaikė rimtu vyru, ką jau kalbėti apie moterį. Įsivaizduokime viduramžių mugę. Jeigu pametus monetą aktorius ima keisti plokštelę, iš linksmo tampa graudulingas arba atvirkščiai, tokių nelaikė rimtais žmonėmis. Sugretinkime su tuo, kad anksčiau menininkai žmonėms asocijavosi su valkatomis, tai toks sielos vartymas turėjo priminti prostituciją. Vėlgi, istorijoje niekas šios profesijos atstovų (meno atlikėjų) neaptarinėja, todėl tai viso labo mano prielaidos remiantis žiniomis apie ankstesnes epochas.

Tas stebuklingai keičiasi atėjus XX amžiui. Dabar visi domisi tik atlikėju. Kartais pamini kas dainos teksto ar muzikos kūrėjas, tačiau tai nebūtina ir daroma vis rečiau. Ką reiškia šis pokytis?

Pagunda suminėti technologinius pokyčius. Dėl radijo, o paskui ir televizijos, atlikėjas tapo plačiai matomas. XX amžiuje atlikėjo darbais galima mėgautis nė karto jo gyvai nemačius. 

Tačiau tai iki galo nepaaiškina kodėl pradėta juos garbinti. Ir anksčiau būta technologinių galimybių tai daryti - jei būtų poreikis, apie atlikėjus galėjo rašyti laikraščiai, knygose, kalbėti iš bažnyčių sakyklų, kurti eiles, pamfletus, t.t..

O priežastis štai kokia. Menininko - atlikėjo profesijos esmė yra leistis, kad tavimi be saiko manipuliuotų. Artistai gauna vaidmenį, jų darbas jį atlikti. Taigi atlikėjas, galima sakyti, yra už virvučių tampoma lėlė.

Štai ką sužinojau iš vieno aktoriaus. Retas šioje profesijoje gali sau leisti atsisakyti siūlomo vaidmens. Dauguma aktorių kaukia laukdami skambučio, kad juos kur nors pakviestų. Jei pradės šakotis, prodiuseriai tokį greitai nurašys. Yra išimčių, bet taisyklė tokia, kad aktorius yra klusni užsakovo marionetė.

O jeigu taip, pasimato kodėl XX amžiuje iškilo atlikėjas. Jeigu atlikėjas yra klusni marionetė, jei juo galima patikimai manipuliuoti, kaip patogu juo naudotis siekiant paveikti visuomenę. Tuomet toks aktorius, dainininkas ar muzikantas klusniai atlikinės jam duotą vaidmenį, o užsakovas tai pateiks kaip artisto sielos raišką. Pavarei gerą reklamą - padarei iš tokios marionetės žvaigždę, kurią garbina ir kuria aklai sekla plačiosios masės.

Su menininkais - kūrėjais tokį dalyką prasukti gal ir įmanoma, bet gerokai sunkiau. Šį kamuos sąžinės skrupulai, išgyvens kad perženginėja per save, kad savo talentą pardavinėja kaip prostitutė. Su atlikėjais tas paprasčiau, nes tokia jų profesijos esmė.

Štai ir matome kodėl žmonės anksčiau negarbino atlikėjų. Jų reakcija būtų panaši kaip mums sužinojus, jog XXII amžiuje žmonės į žvaigždes pasistatė prostitutes ir banditus (nors mėginimų heroizuoti banditus jau būta).

Pabaigsiu ką visu tuo noriu pasakyti. XX amžiuje, įsigalėjus bedievystei, šie prametė kunigą ir moraliniu autoritetu pastatė menininką ar mokslininką. Kitaip sakant, įpiršo, kad jei žmogus moka gražiai suokti, tai reiškia kad jo siela tyra ir kad jis yra šviesuolis bei švyturys visiems kitiems.

Tarp meno (ir mokslo) bei dorovės nėra jokio tarpusavio ryšio. Žmogus gali gebėti kurti įspūdingą grožį, tačiau tuo skleisti dorovinę destrukciją. Žmogus gali būti gabus mokslininkas, šaunus atradėjas, o tuo pačiu doroviškai išsigimęs. Mene ir moksle dorovės ieškoti nereikia, panašiai kaip nemanome, jog gebėjimas gerai išmūryti sieną neva reiškia tvirtus moralinius pamatus.

Jei norime sukurti dorybingą visuomenę, kuri savęs negriautų trumparegiškais pasirinkimais, tai už šią sritį atsakinga teologija. Menas ir mokslas mums nepadės tapti šviesiais žmonėmis. Teologija gali.