Nesivadinkite mokytojais (asilo pamokslas)

Autorius: Vladimiras Troščenka Šaltinis: https://esavicius.blogspot.com... 2021-03-06 06:32:00, skaitė 1341, komentavo 11

 

 

 „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“

Dievo Sūnus Jėzus Kristus ir Jo mokymas buvo atmestas puikiai apmokytų Izraelio teologų.

Prisiminkim, kaip paveikia formalizuotas mokymas ir žmogiška išmintis pašauktus ir tikėjimui turinčius paklusti žmones:

Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami pavydu.... (Apd 5,17)

Matome, kad vyriausias Izraelio kunigas ir jo artimiausia aplinka buvo sadukiejai, o ką sako Raštas apie sadukiejus:

.....sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios..... (Apd 23,8)

Tai yra vyriausieji Izraelio Kunigai buvo netikintys žmonės. Jie buvo pasaulietine išmintimi ir priesakais sekantys žmonės, ieškantys ne tai kas Dievo, bet tai kas žmonių, nors formaliai žmonių akyse jie tarnavo Dievui.

Taip pat atsiminkime, kaip Dievo žmonių biologiniai vaikai elgiasi, kai juos tarnystei paskiria vien dėl to, kad jų tėvas buvo išrinktas Dievo:

Helis labai paseno. Jis girdėjo, ką jo sūnūs darė Izraeliui, kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susitikimo palapinės. Tėvas klausė: 'Kodėl taip darote? Aš girdžiu apie jūsų piktus darbus iš žmonių. Negerus dalykus aš girdžiu apie jus, mano sūnūs. Jūs vedate Viešpaties tautą į nusikaltimą. Jei žmogus nusikalsta žmogui, jį teis teisėjas, bet jei žmogus nusideda Viešpačiui, kas jį užtars?' Jie neklausė savo tėvo, todėl Viešpats nusprendė juos nužudyti. (1 Sam 2,22-25)

Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus. Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis - Abijas. Jie buvo teisėjai Bersabėjoje. Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą. (1. Sam 8,1-3)

Pokalbyje su vienu senu kataliku kunigu teko išgirsti posakį „argi įmanoma atlikti tai ką sako Kristus, tai tik metaforos, kurias išaiškina teologija ir bažnyčios mokymas“. Lygiai taip pat Raštą suvokia ir kitų bažnyčių teologiniai apologetai. Jie kritikuoja katalikus, o patys daro lygiai tą patį, nes suklumpa už suklupimo akmens, nes laisvę Kristuje jie suvokia kaip laisvę savo kūnui, pamiršdami apaštalo Pauliaus perspėjimą:

Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems.. (Gal 5,13)

Jei tenka susidurti su naujųjų bažnyčių mokymu, pastebėkite, ko jie dažniausiai moko bažnyčios sarangoje ir tarpusavio santykiuose, atsakymas aiškus – išvadų ir apibendrinimų iš Pauliaus laiškuose nurodytų kompromisinių Pauliaus tarnystės formų. Tuo tarpu, lygiaverčio mokytojo Jokūbo laišką pamini lyg tarp kitko, jau nekalbant apie Kristaus kalno pamokslą arba Jo įsakymą atleisti atgailaujančiam broliui per diena iki septyniasdešimt septynių kartų. Daugelis mokytojų pamiršta (o gal nesuvokia), kad visi tie Šv.Rašte išdėstyti vaizdiniai ir pamokymai sudaro vieną bendrą Kristaus kūno suvokimą, kompromisų pilname realiame Kristaus sekėjo gyvenime.

Kažkada, krikščionybės aušroje, jau pradėtoje formalizuoti bažnyčioje, negalėdami pereiti per šį (tikėjimo ar darbų viršenybės) prieštaravimą, išsiskyrė rytų (Bizantija) ir vakarų (Roma) krikščionių katalikų keliai. Pagrindinis skirtumas tarp jų tapo Šv.Rašto mokymų išdėstymas, t.y. Rytų katalikų bažnyčioje Naujajame Testamente, po apaštalų darbų knygos, iškarto eina Jokūbo mokymas nukreiptas į tikro tikėjimo atspaudą realiame gyvenime, t.y. tikėjimo vaisių - darbus. Vakarų katalikų bažnyčioje Naujajame Testamente, po apaštalų darbų knygos, iškarto eina Pauliaus laiškas Romiečiams, akcentuojantis tikėjimo pirmenybę nekreipiant dėmesio į darbus.

Mano galva, šiuo atveju Dievas aiškiai parodė savo palankumą vakarų katalikų bažnyčiai, išsklaidydamas ir padalindamas rytų katalikų bažnyčią, nes ir tikėjimo esmė (Jon 1,1-3) mus moko, kad pradžioje buvo Žodis ir tik per Žodį atsirado viskas. Taip pat pasaulio sukūrimo tvarka išdėstyta aiškiai „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.“ (Pr 1,1) t.y. pradžioje Dievas sutvėrė dvasinį pasaulį – dangų ir tik po to materija – žemę.

Dėl mokytų krikščionių ir to kokie darbo vaisiai buvo po to kai Paulius ignoravo Kristaus perspėjimą (Mt 28,8-10) nesivadinti mokytojais o būti broliais, mes matome Naujajame Testamente:

Naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: 'Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių - manieji'. Ir jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, mokydamas juos Dievo žodžio. ....

Pauliui būnant Korinte, jis ne vien paskelbė Evangeliją ir leido Šv.Dvasiai veikti, bet pats asmeniškai mokė juos metus ir šešis mėnesius. Šio mokymo vaisius labiau negu aiškiai matomas iš vėliau jo rašytu dviejų laiškų Korintiečiams, kuriuose jis pašiurpęs dėl daromų nuodėmių, bando taisyti padėtį, dar labiau visą suveldamas ir formalizuodamas santykius savo ankstesnės fariziejų ir rašto žinovų patirties įtakoje. (Apd 18,9-11)

Visa tai atsitinka todėl, kad „Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats.“(Iz 55,8)

Mes turime visada prisiminti, kad "Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių."

Teologijos diplomas ir mokslinis laipsnis nenurodo į žmogaus artumą Dievui. Todėl neverta pasitikėti žmogumi vien dėl to, kad jis yra pripažintas teologas. Dar daugiau, Biblija moko, kad būtent mokslas iškreipia tikro tikėjimo esmę: „Kaip jūs galite sakyti: 'Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus'? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį.“ (Jer 8,8)

 

p.s. Kristus yra virš mūsų supratimo, todėl esant reikalui Jis gali prabilti ir per asilą (Sk 22,30). Jei norite sekti Kristumi, kreipkitės maldoje tiesiai į Jį, nes tik Jis gali duoti tikrą atsakymą, Jis yra Gyvas Dievas ir jam nereikia jokių tarpininkų tam, kad bendrauti su savo mokiniais.

 

Su meile ir brolišku rūpesčiu

Vladimiras Troščenka