M. Kundrotas. Antisistemininkų krachas ir perspektyvos

Autorius: Marius Kundrotas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/10/17/m-k... 2020-10-18 00:51:00, skaitė 1573, komentavo 3

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Nežiūrint kai kurių antisisteminių veikėjų saviguodos reikia pripažinti: visos partijos, pretendavusios į alternatyvą liberaliai politinei sistemai, patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Pagrindinė priežastis – tarpusavio susiskaldymas, o kai kuriais atvejais – net aktyvus vienas kito juodinimas. Tai nuvylė daugelį antisisteminių rinkėjų ir jie rinkosi mažesnį blogį – kurią nors iš sisteminių partijų, pavyzdžiui – valstiečius arba konservatorius, arba išvis boikotavo rinkimus.

Kai kurios antisisteminės partijos skyrėsi savo vertybėmis ar pozicijomis. Iš jų ypač išsiskyrė Liaudies partija, kurios veikėjai pasižymi Kremliui palankiomis nuostatomis, tad vargu, ar galėjo būti priimta į vyraujančių antisisteminėje erdvėje tautinių-patriotinių partijų šeimą. Ne iki galo aiški „Drąsos kelio“ pozicija, bent jau tarptautinių santykių plotmėje. Bet geranoriškumo atveju tikrai buvo įmanomas bendras junginys iš Centro partijos – Tautininkų (CPT), Nacionalinio susivienijimo (NS), Krikščionių sąjungos (KS) ir Santalkos Lietuvai (SL). Drauge jie viršijo rinkimų barjerą.

Pagal politinę laikyseną pastarąsias keturias partijas galima suskirstyti į tris lygius. CPT – vienintelė partija iš dalyvavusiųjų rinkimuose, kvietusi visas patriotines partijas vienytis. KS ir SL pasirinko žengti atskirai, bet bent jau lyderių lygmeniu elgėsi itin korektiškai – propaguodamos savo pozicijas be giminingų partijų juodinimo ar šmeižimo. NS atveju būta ir vieno, ir kito.

Nėra vilties, kad NS keistų savo laikyseną giminingų partijų atžvilgiu. Ši organizacija nuo pat pradžių pasirinko radikalaus išskirtinumo poziciją: mes arba niekas. Kažkada tokį šūkį kėlė įvairiai vertinamas Mindaugas Murza-Gervaldas. Dabar šį principą perėmė diplomuoti mokslininkai. Vis dėlto dar įmanoma, kad susivieniję centristai ir tautininkai, kaip daugiausiai balsų iš visos antisistemos surinkusi partija, kviestų jungtis krikščionis ir santalkininkus, o šie atsakytų teigiamai.

Šalia subjektyvių priežasčių antisisteminių partijų krachui būta ir objektyvių. Pasak britų istoriko Arnoldo Toinbio (Arnold Toynbee) iššūkis sąlygoja atsaką. Beveik visose Europos šalyse, kur gyvuoja tautinės-patriotinės partijos, egzistuoja aiškūs tautiniai iššūkiai: vienur – trečiojo pasaulio imigrantai, kitur – sovietiniai kolonistai. Lietuvoje tokių iššūkių praktiškai nėra, tad natūralu, jog nėra ir paklausos atviram, nuogam nacionalizmui.

Kas kita – socialinis konservatizmas, galintis integruoti nacionalizmą, bet tiktai kaip fragmentą. Socialinės atskirties mažinimas ir kova už prigimtines vertybes, dorą, šeimą, po truputį įgauna perspektyvą ir mūsų šalyje. Tiesa, daugelis tokių vertybių šalininkų renkasi pragmatiškai – šių vertybių atstovus valstiečių arba konservatorių gretose, nes antisistemininkai – silpni ir susiskaldę.

Kol valstiečių gretose bus Rima Baškienė, Eugenijus Jovaiša, Arūnas Gumuliauskas, o konservatorių partijoje – Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis, Valentinas Stundys ir Paulius Saudargas, antisisteminiams klasikinių vertybių gynėjams poreikis bus mažas. Bet jis gali pakilti, jei abi sisteminės partijos galutinai pakryps į liberalizmą ar kultūrinę kairę, o tikrieji konservatoriai ir patriotai jose liks absoliučia mažuma.

Daug kas priklausys nuo to, kas formuos valdančiąją koaliciją. Jei vedančiąja jėga liks valstiečiai, didelė tikimybė, kad po ketverių metų juos šluote nušluos konservatoriai, galimai – kartu su liberalais. Santykinis, nors ir labai švelnus, bet didesnis, nei oficialių konservatorių, konservatizmas valstiečių pusėje formuos liberalesnę alternatyvą. Bet jei formuosis vaivorykštės koalicija iš konservatorių, liberalų ir socialdemokratų, kils būtent konservatyvesnio atsako paklausa. Tai gali būti ir tie patys valstiečiai, bet gali formuotis erdvė ir antisisteminėms jėgoms.

Jei konservatoriai liberalės koalicijoje su liberalais, o socialdemokratai tokioje koalicijoje atsisakys ekonominės kairės, bus puiki proga augti tiek autentiškai dešinei, tiek ir kairei. Neatmestinas variantas, kad ta pati politinė jėga atstovaus kultūrinei dešinei ir ekonominei kairei. Panašiai įvyko Lenkijoje, kur į valdžią išsiveržė socialiai konservatyvi „Teisės ir teisingumo“ jėga.

Labai daug kas priklausys ir nuo to, kiek įtakos įgaus kraštutinieji liberalai – Liberalų sąjūdis ir ypač – Laisvės partija. Būtent šios jėgos gali sukurti Lietuvoje beprecedentį iššūkį klasikinėms šeimos ir doros vertybėms, į ką formuosis atitinkamas atsakas – socialinis konservatizmas. Paradoksalu, bet būtent liberalų sėkmė šiuose rinkimuose gali sukurti erdvę socialiniams konservatoriams po ketverių metų. Kaip sakė Mao Dzedunas, kuo blogiau, tuo geriau.

Šiandien dar sunku pasakyti, ar galimai ištuštėjusią kultūrinės dešinės ir ekonominės kairės erdvę užims skirtingos partijos, ar viena, ar sustiprės esamos partijos, ar iškils naujos. Bet akivaizdu, kad skelbti galutinę liberalių ar liberalėjančių jėgų pergalę, laidojant socialinio konservatizmo atstovus, dar gerokai per anksti.

Autorius yra politologas