Lietuvos teisininkas: Vilniui "Baltarusijos avantiūros" sukels liūdnas pasekmes

Autorius: Jurgis Nevėžietis Šaltinis: https://sputniknews.lt/politic... 2020-10-15 19:31:00, skaitė 2240, komentavo 27

Kaip interviu Sputnik Lietuva sakė advokatas ir kairiųjų pažiūrų aktyvistas Jonas Kovalskis, Baltarusijos valdžiai pavyko apsaugoti šalį nuo JAV ir NATO okupacijos

— Sveiki, gerbiamas Jonai. Kaip žinia, nors kaimyninėje Baltarusijoje įvykiai kiek aprimo, tiek Lietuvos ir Lenkijos, tiek apskritai ES lyderiai toliau aiškina, kaip reikia, atseit, "išlaisvinti" šią šalį. Tiktai įdomu — nuo ko ir kam? Kaip manote Jūs?

— Baltarusijoje šiuo metu yra gana neaiški padėtis, kurią aš pavadinčiau trapia pusiausvyra. Nors JAV, ES, NATO šalių inicijuota "spalvotoji revoliucija" tiesioginėje konfrontacijoje gavo adekvatų atkirtį iš teisėtos Baltarusijos valdžios ir pirmiausia iš prezidento Lukašenkos pusės, Vakarų neokolonizatoriai savo planų kolonizuoti šalį neatsisakė ir toli gražu ginklų nesudėjo.

"Spalvotųjų revoliucijų", valstybės perversmų organizatorių arsenalas turi daugybę efektyvių priemonių, kaip priversti čiabuvius savo rankomis sugriauti savo tautinę valstybę ir paversti ją "laisva" Vakarų kolonija. Tai ir yra atsakymas į klausimą, nuo ko ketina išlaisvinti Baltarusiją "žmonės kilniais ir gerais veidais" — jie nori iš baltarusių atimti valstybę, be kurios tauta taps paklusnia Vakarų neokolonizatorių minia, išnaudojama biomase, be savo tikslų, be savo nacionalinių interesų, ateities. Tai jau įvyko 1990 metais visose buvusiosse tarybinėse respublikose, tarp jų ir Lietuvoje, buvusiose socialistinio bloko šalyse Vidurio Europoje — jos visos tapo JAV, Didžiosios Britanijos ir Vakarų Europos kolonijomis, bevalėmis, beprasmėmis, be ateities, nuobodžiai ir vangiai kartojančiomis tradicinį Vakarų kolonijų išnykimo scenarijų. Baltarusija šiame kontekste pastaruosius 30 metų atrodė visai neblogai, patriotiška valdžia neleido Vakarų "demokratams" iš tautos atimti suverenitetą ir, reikia pažymėti, gana sėkmingai, nors ir be didelių pasiekimų išvengė Vakarų "demokratizacijos" katastrofinių padarinių. Ir tai yra neginčytinas prezidento Lukašenkos nuopelnas — suvereni Baltarusija, sakykite, skamba išdidžiai ir visiškai kitaip nei, sakykime, "suvereni" Ukrana ar Lietuva-NATO poligonas.

Maidanas Baltarusijoje nepavyko smurtinio, kaip Ukrainoje 2014 metais, perversmo būdu, todėl Vakarų kolonizatoriai (nustokite šituos maitvanagius vadinti bet kokiu kitu pavadinimu) perėjo į nesmurtinę maidano fazę. Visos tos "taikios" eisenos "damų baltais rūbais" Minske, Gardine ir kitur, visos tos Vakarų diplomatinės labai nediplomatiškos pastangos, ekonominis spaudimas, nesibaigiančios sankcijos Baltarusijos valdžiai ir "paskutiniam Europos diktatoriui" Lukašenkai, provokacijos, informacinio Vakarų karo atakos prieš Baltarusijos tautą, valdžią yra tik laikinas karštos konflikto fazės perėjimas į rusenančią. Lukašenkai teks skubiai priimti daugybę svarbių sprendimų dėl Baltarusijos vystymosi krypties, sąjungos su Rusija. Ir šių sprendimų kaina — Baltarusijos laisvė, kurią ir siekia pavogti "civilizuoti" Vakarų barbarai.  

— O kaipgi Svetlana Tichanovskaja — ar negalima lyginti jos su Chuanu Gvaidu Venesueloje, JAV remiamu apsišaukėliu "prezidentu"? Galbūt, ir jos funkcija — tokia pat?

— Ne tik galima, bet ir būtina. Šiuo metu, totalinio Vakarų informacinio karo prieš Baltarusiją, Rusiją sąlygomis, būtina tiksliai įvardinti visas Vakarų klaidinamas sąvokas-fikcijas, aiškiai apibrėžti jų tikrąją prasmę, sąmoningai klaidinamą turinį. Jau tapo įprasta, kad Vakarai visada meluoja (visai neperdedu, tai objektyvi tiesa ir ją reikia priimti be išlygų) suteikdami savo žodžiams, sąvokoms visai priešingą prasmę, nei yra pirminė. Pavyzdžiui, JAV, Didžiosios Britanijos, ES politikai yra įsitikinę, kad tiesa gyvena tik Vakaruose, kaip ir demokratija bei žmogaus teisės, todėl su tiesa jie elgiasi kaip yra įpratę nuo Kryžiaus žygių ar Kolumbo laikų — kaip vergvaldžiai su savo verge. Kolektyvinių Vakarų nuomone, pastaruosius 30 metų, nuo tada, kai žlugo TSRS, tarptautinė teisė yra Vakarų galingų valstybių valia, visiškai nepriklausomai nuo to, kiek šiurkščiai tokia valia prieštarauja tarptautinės teisės šaltiniams sutartims ir papročiams — Tautų chartijai, sakykime, JTO Statutui ar Helsinkio Baigiamojo akto nuostatoms. Liberali Vakarų demokratija vardan pelno yra pasiryžusi sunaikinti savo pačios pamatus, ištakas, kurios siekia renesansą, Prancūzijos revoliucijos laikus, kai buvo skelbiama — valdžia priklauso Tautai, Tauta yra suvereniteto šaltinis, tik Tauta gali spręsti, kam deleguoti savo galias.

Aš, galbūt, buvau vienas iš pirmųjų, kuris dar rugpjūčio 9-ą, kai Vakarai ir jų finansuojami baltarusiški "maidaunai" paskelbė rinkimus Baltarusijoje negaliojančiais ir iškėlė negaliojančių rinkimų nugalėtoja namų šeimininkę Svetlaną Tichanovskają, pavadinau šią Vakarų statytinę Chuanita Gvaidovskaja. Toks neįtikėtinai įžūlus buvo kolektyvinių Vakarų ir jų marionečių (Lietuvos, Ukrainos ir Lenkijos) kišimasis į suverenios Baltarusijos, JTO narės vidaus reikalus, kad karikatūrinis Baltarusijos "liaudies" prezidentės Tichanovskajos paskyrimas teisėta šalies prezidente negalėjo būti suvoktas kitaip, kaip itin nevykusi komedija. Venesueloje, ir ne tik, šis farsas periodiškai kartojasi — Vakarai paskelbia savo neokolonijinių interesų atstovu kažkokį vietos politinio užribio marginalą ir įžūliai reikalauja jį pripažinti teisėtu, tautos išrinktu lyderiu. Absurdas, atrodytų, kur Vakarai, ir kur tautos valia, tačiau tai vyksta jau 30 metų, kai neliko tarptautinės teisės garanto Tarybų Sąjungos, jėgos, kuri priversdavo Vakarų piratus gerbti įstatymus. 

— Kaip šitokių asmenų bei juos remiančių valstybių veikla turėtų būti vertinama tarptautinės teisės požiūriu? Argi tai ne išpuolis prieš Baltarusijos suverenitetą?

— Vienareikšmiškai pagal JTO Statuto, Tautų chartijos, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Vienos 1961 ir 1969 metų Konvencijas, Helsinkio baigiamojo akto, kitų pamatinių tarptautinės teisės šaltinių nuostatus, bet koks kišimasis į suverenios šalies vidaus reikalus, į šalies, JTO narės politinius procesus yra vertinamas kaip tarptautinis nusikaltimas, agresijos prieš šalį, tos šalies tautą aktas. Tai, ką daro šiuo metu Baltarusijos atžvilgiu JAV, Didžioji Britanija, Europos Sąjunga ir jų marionetiniai Lenkijos, Lietuvos bei Ukrainos režimai, kurstantys socialinį konfliktą Baltarusijoje galima vadinti tik vienu pavadinimu — tarptautinis nusikaltimas, kurio esmės jokie kilnūs lozungai už demokratiją, žmogaus teises, laisvę ir panašiai nekeičia nė kiek.

Pagal aukščiau nurodytus tarptautinės teisės aktus, kurių daugumos priėmimą inicijavo Tarybų Sąjunga, visų šalių, JTO narių suverenitetai yra lygūs, nepriklausomai nuo to, kiek kokia ten Didžioji Britanija ar JAV save laikytų  aukštesne prieš kitas valstybes, išskirtine ar labiau civilizuota. Suverenitetų lygybės principas suponuoja taisyklę — lygus lygiam neturi valdžios, negali įsakyti, priversti elgtis prieš savo valią, negali kištis į jo vidaus reikalus. Vakarų šiurkštus kišimasis į Baltarusijos, kaip ir daugybės kitų valstybių, vidaus reikalus yra ne šiaip sau išpuolis prieš Baltarusijos suverenitetą — tai yra nei daugiau nei mažiau, o Vakarų tarptautinis nusikaltimas, lygiai toks pat, kaip ir NATO karo nusikaltėlių gaujos agresija prieš Jugoslaviją 1990 metais, Iraką, Afganistaną, Libiją, Siriją. Ir Baltarusija turėtų vertinti šias Vakarų nusikalstamas veikas tik vienu būdu — su nusikaltėliais niekas nesitaria, nesidera ir į jokius kompromisus neina. Šiuo požiūriu Aleksandras Lukašenka turėtų pademonstruoti daugiau ryžto ir pasinaudoti tarptautinės teisės suteiktomis galiomis paskelbdamas "persona non grata" kai kuriuos Vakarų diplomatus ir vadinamąsias nevyriausybines Vakarų organizacijas.  

— Kokios, Jūsų manymu, tikėtiniausios šios baltarusiško "maidano" avantiūros ilgalaikės pasekmės? Kaip tai paveiks pačią Baltarusiją ir, pagaliau, prie jos vis lendančią Lietuvą?

— Pirma, Vakarų bandymo įvykdyti valstybės perversmą nesėkmė paskatino Baltarusijos valdžią prisiminti savo etnines, istorines, religines šaknis, ieškoti išsigelbėjimo nuo Vakarų neokolonijinės ekspansijos savo istorinėje Tėvynėje Rusijoje, imtis ryžtingesnių žingsnių realizuojant sąjunginės respublikos su Rusija idėją. Baltarusijos elitas, panašu, suprato, kad žaisti daugiavektoriškumo korta yra tolygu savižudybei, ir apsiginti nuo Vakarų kryžiuočių genocido galima tik vienu būdu — sąjungoje su Rusija.

Jeigu Baltarusija bus nuosekli ir ryžtinga šiame kelyje, tai jos suverenitetas, saugumas ir ateitis artimiausiu metu bus patikimai apsaugoti nuo JAV-NATO agresijos grėsmės. Lietuvai, kaip visų JAV nusikalstamų nurodymų paklusniai vykdytojai ir visų JAV-NATO tarptautinių nusikaltimų dalyvei, šio baltarusiško "maidano" avantiūros pasekmės, kaip ir kitai JAV okupuotai kvazivalstybei Ukrainai, bus liūdnos. Baltarusija nukreipė savo krovinius į Rusijos uostus, o tai reiškia, kas Lietuvos biudžetas neteks apie trečdalio savo pajamų, bus karpomi socialinės apsaugos, ekonominės, sveikatos apsaugos ir švietimo biudžetai, mažinamas finansavimas gyvybiškai būtinoms Lietuvos sritis, šių Lietuvos rusofobinio elito avantiūrų Baltarusijos atžvilgiu žalą skaudžiai pajus skurdžiausi vargingiausios ES šalies gyventojai. Deja, šią žalą padaręs Lietuvos rusofobinis elitas niekaip neatsakys, kadangi JAV bananų respublikose valdantys elitai yra atleisti nuo atsakomybės — jie atsako tik savo ponams iš Vašingtono, Londono ar Briuselio. Štai tokios "laisvės" atsisakė Baltarusija atmesdama Tichanovskajos-Gvaido marionetinį režimą.

Maidano pergalės atveju Baltarusija pakartos savo kaimynės Ukrainos kelią — deindustrializacija, dehumanizacija, fašistų banderlogų savivalė, JAV-NATO okupacija, depopuliacija, kultūrinė, etninė degradacija, masinis skurdas ir emigracija. O Svetlana Tichanovskaja būtų pakartojusi Bolivijos perversmininkės Žanin Anjes Čaves karjerą — būtų pardavusi šalies ekonomiką JAV, britų, prancūzų transnacionalinėms kompanijoms, įteisinusi policijos neribotą smurtą prieš taikius mitinguotojus, teismų, saugumo, valstybės tarnautojų korupciją ir savivalę, pakėlusi kainas, įsiūbavusi infliaciją, nuskurdinusi gyventojus, ir visa tai —pagal liberalios laisvės įstatymus. Baltarusijai, panašu, nuo tokios demokratijos kol kas pavyko apsisaugoti, ir tai yra gerai. 

— Pastaruoju metu teku nugirsti apie iniciatyvą Lukašenką pripažinti kaltu dėl "nusikaltimų žmoniškumui". Ar tik čia ne krokodilo ašaros? Ką manote?

— Suvereni valdžia turi prievartos taikymo monopolį. Valdžia, teisėtai gavusi įgaliojimus iš suverenios Tautos, privalo imtis visų priemonių, kad užtikrintų socialinę taiką, ramybę, įstatymo viršenybę, teisingumą visiems šalies viduje ir užtikrinti kolektyvinę gynybą nuo grėsmių iš išorės.

Lukašenka ir visas Baltarusijos valstybės aparatas veikė pagal Baltarusijos Konstituciją, šalies įstatymus ir ėmėsi priemonių, kad atremtų iš Vakarų, Lenkijos, Lietuvos, ir Ukrainos ateinančią agresiją, užpuolimą. Jeigu valdžiai pavyko apsaugoti Baltarusiją nuo JAV-NATO okupacijos, intervencijos (galite vadinti baltarusišką "maidaną" bet kurio tarptautinio nusikaltimo pavadinimu, esmės nekeičia), vadinasi, valdžia veikė pagal Konstituciją, tautos interesais ir jos suteiktų įgaliojimų rėmuose. Teisėtas, įstatymais apibrėžtas elgesys negali būti baudžiamas jokiu būdu — tai bendrai priimta teisės maksima, neginčijama ir universali. Teisėtas elgesys gali būti baudžiamas tik vienu atveju — kai valdžią užgrobia nusikaltėliai, užsienio valstybių samdiniai, Tėvynės išdavikai, kaip šiuo metu yra Ukrainoje ir kitose buvusiose TSRS respublikose, kuriose į valdžią po "splavotųjų perversmų" buvo pasodinti marionetiniai proamerikietiški fašistiniai režimai.

Lukašenka jau turėjo progos sužinoti, kad sėdėti ant dviejų kėdžių nėra patogu ir perspektyvu, Janukovičius neleis man sumeluoti.