LR Seimo rinkimai – falsifikuotos demokratijos, melo ir propagandos aplinkoje. Kodėl neišrenkama gera valdžia?
Autorius: Ramūnas Alaunis Šaltinis: https://www.ekspertai.eu/lr-se... 2020-10-10 17:41:00, skaitė 1821, komentavo 1
Lietuvos rinkimų sistema sukurta ne tam, kad išpildytų žmonių norus ir lūkesčius, bet tam, kad sakytų Jums ko Jūs norite ir ko Jums reikia.
Akivaizdu, kad didžioji dauguma Lietuvių dalyvaudami falsifikuotos demokratijos rinkimuose sąmoningai pasirenka save kvailinti. Per melo ir propagandos žiniasklaidą žmonės yra įtikinti tikėti tuo, kas nėra tiesa.
Nuo pat 1990 Kovo 11-osios Lietuvos valdančiosios partijos tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų vedė Lietuvą prie socialinio ir ekonominio chaoso – ekonominės, socialinės krizės, kurios dabartinis „ekonominis atsigavimas“ yra paprasčiausias melas. Užsienio politikoje Lietuvos politinis elitas kariniame ir informaciniame ir lygmenyje padeda kariauti JAV/ES imperinius karus Artimuosiuose Rytuose, Afganistane, Irake, Afrikoje, bei atvirai politiškai ir net finansiškai remia autoritarinius režimus. Lietuvos vyriausybė vykdydama ES nurodymus „pabėgėliais“ rūpinasi labiau, nei eiliniasi Lietuvos piliečiais.
Taigi, kodėl Lietuvoje eiliniams piliečiams gyvenimas toliau negerėja? Kodėl save skelbiančioje „nepriklausomoje ir laisvoje“ Lietuvoje daugiau kaip ketvirtį amžiaus neišrenkama „gera valdžia“?
Seimo rinkimai falsifikuotos demokratijos sąlygomis
Lietuva yra okupuota ne Konservatorių, ne Socialdemokratų, bet Liberalų. Todėl, kad visos Lietuvos valdančiosios partijos yra liberalios. Visos valdančiosios partijos maitina žmones laisvės ir demokratijos iliuzija ir partijų pasirinkimo laisve. Iš šalies žiūrint visos partijos turi savo atskiras programas, atrodo skirtingos, tačiau iš esmės jos nieko tarpusavyje nesiskiria – visos valdančiosios partijos vykdo vieną ir tą pačią Vakarų primestą neo-liberalaus kapitalizmo ekonominę politiką.
Visos valdančiosios partijos ir netgi naujoji taip vadinama „nesisteminė opozicija“ palaiko daugiapartinės sistemos iliuziją. Nors Lietuvoje įregistruota daug partijų, tačiau visų išrinktų į Seimą partijų tikslai lieka tie patys, kaip ir visų kitų partijų – valdžia ir pinigai. Todėl išrinktos į Seimą skirtingos politinės partijos sudarydamos koalicijas tampa tartum viena partija.
1990 kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos „nepriklausomybę“ Lietuvoje buvo įvesta daugiapartinė sistema. Tradiciškai laikoma, kad konservatoriai yra konservatyvių pažiūrų, o socialdemokratai liberalių pažiūrų. Gal pradžioje kažkurį laiką taip ir buvo. Tačiau Konservatoriai su Socialdemokratais iki šiol pjaunasi tarpusavyje, bet tarp šių partijų, bei jų surogatinių partijų – Darbo Partijos, Tvarkos ir Teisingumo partijos, Liberalų Sąjūdžio, Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungos, Lenkų rinkimų akcijos, Lietuvos Rusų aljanso ir kt., jokio fundamentalaus filosofinio ar ideologinio skirtumo nėra. Visos šios partijos yra liberalių pažiūrų. (Ankstyvasis liberalizmas buvo kapitalizmą įteisinanti teoriją. Dabartinis liberalizmas įgavo grynai fašizmo formą).
Konservatorius, bei Socialdemokratus ir jų surogatines partijas – Darbo Partiją, Tvarkos ir Teisingumo partiją Liberalų Sąjūdį, Lenkų rinkimų akciją, Lietuvos Rusų aljansą ir kt., vienija sutartinai priimta nuostata – neo-liberaliojo kapitalizmo ekonominė politika ir pro-Vakarietiška ES/NATO politika. Konservatoriai ir socialdemokratai, bei jų surogatai aklai priima apgaulingą „laisvosios rinkos“ ir besąlygišką privatinės nuosavybės doktrina. Todėl visų šių ir naujai vis dar besikuriančių partijų pažadai apie geresnį gyvenimą yra iliuzija.
Nors Lietuvoje formaliai yra „demokratija“, tačiau valdančiosios politinės partijos neatstovauja žmonėms, o stambiojo verslo, valdininkų ir politinių grupuočių interesams. Socialdemokratai ir jų surogatai tapo netgi labiau gudresni ir paklusnesni kapitalizmo ir globalistinių finansinių institucijų tarnai, nei Konservatoriai. Socialdemokratai kartu su Darbo Partija, LVŽS, Tvarkos ir Teisingumo partija rėmė euro įvedimą Lietuvoje, žemės pardavimą užsieniečiams, palaiko NATO ir ES plėtimosi į Rytus politiką, bei naujus mokesčius. palaiko NATO išlaidų gynybai nuo savo pačių sukurtų priešų ir ES bendrų išlaidų didinimą, palaiko ES primestą kvotą Lietuvai priimti JAV/NATO sukeltų karų „pabėgėlius“, pritaria naujiems Tarptautinio Valiutos Fondo reikalaujamus įvesti visuotinus mokesčius nekilnojamam turtui ir automobiliams.
Konservatorių ir Socialdemokratų partijų ir jų surogatinių partijų Liberalų – demokratų funkcija yra vykdyti vieną ir tą patį tikslą – išnaudoti žmogų, atstovauti stambiojo kapitalo ir valdininkų interesams, atstovauti specialių verslo grupių ar Vakarų užsienio valstybių interesams, visų, kurie daugiausia pelnosi iš žmonių išnaudojimo ir karo.
Akivaizdu, kad didžioji dauguma Lietuvių dalyvaudami falsifikuotos demokratijos rinkimuose sąmoningai pasirenka save kvailinti. Per melo ir propagandos žiniasklaidą žmonės yra įtikinti tikėti tuo, kas nėra tiesa.
Todėl, pirmiausia keliant klausimą „už ką balsuoti“ žmonės turėtų suprasti, kad jie gyveną falsifikuotos demokratijos sąlygomis. Tie kurie nesupranta, arba nenori suprasti, vis dar teigia, kad Lietuvos daugiapartinė laisvų rinkimų sistema yra įteisinta 1992 metais referendumo būdu priimtoje Lietuvos respublikos Konstitucijoje.
Falsifikuota demokratija rodo mūsų iškreiptą tikrovės suvokimą. Taigi, šiais metais pagrindinis klausimas „už ką balsuoti?“ turėtų būti toks: „ar jūs vis dar klaidingai tikite, kad rinkimai yra demokratiniai? Ar jūs vis dar tikite kad pasirinkimas yra?“
Be to, Lietuvos demokratinės sistemos kokybė ir veiksmingumas kiekvienais metais vis blogėja. Tam didelę įtaką daro globalistų valdoma Lietuvos propagandinė ir melo žiniasklada, užsienio valstybių finansuojamos Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, bei korupcija politinių partijų viduje. Tai pačio žemiausio laipsnio demokratija siūlanti iš dviejų blogybių rinktis mažesnę blogybę.
Kai demokratija tampa falsifikatu vaizduojančiu atsakingai balsuojantį pilietį tariamai lemiančiu savo šalies ateitį, tuomet balsavimas jau nebėturi prasmės. Balsuoti falsifikuotos demokratijos sąlygomis, tai pritarti sąmokslui palaikančiam iliuziją, kad rinkimai yra teisėti ir demokratiniai. Esant falsifikuotai demokratijai balsavimo rezultatai Lietuvos politiniame, ekonominiame gyvenime nieko nelemia.
Jei ketvirtį amžiaus „nepriklausomos ir laisvos“ Lietuvos pozicija ir opoziciją valdžioje besikeičianti tik vietomis vykdo vieną ir tą pačią ekonominio genocido politiką, tai kaip mes galime patikėti, kad po naujų rinkimų staiga gyvenimas pagerės?
Lietuvos vyriausybės politikai didžiausia poveikį turi Lietuvos ir užsienio ekonominis verslo ir politinių interesų elitas, Pats Lietuvos Seimas laisvanoriškai atsisakė didelės dalies savo šalies suvereniteto perduodamas jį Briuseliui ir Vašingtonui. Tikroji Lietuvos vyriausybė sėdi ne Vilniuje, bet Briuselyje ir Vašingtone. O už jos nugaros stovi Vakarų korporacijos, pramoninis-bankinis elitas. Korporatyviniame fašizme viešai deklaruojama „laisvė ir nepriklausomybė“ iš tikrųjų reiškia nelaisvę, priklausomybę nuo kito kur kas galingesnio hegemono. Šiuo atveju nuo Vašingtono, kuris pasiskelbė sau teisę į pasaulinį viešpatavimą.
Lietuvos dirbančiųjų minimalų darbo užmokestį nustato ne Lietuvos vyriausybė, bet Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF), kurio atstovai dažnai atvyksta į Lietuvą prižiūrėti, kaip vykdomos TVF rekomendacijos Lietuvai.
Tuo tarpu Lietuvos eiliniai piliečiai neturi jokios nepriklausomos įtakos savo šalyje. Tai reiškia, kad balsuojant LR Seimo rinkimuose tautą kuria ne jos piliečiai, bet verslo, politikos ir valdininkų interesų grupuotės. Tai reiškia, kad Lietuvių tauta neturi teisės savo nuožiūra nustatyti socialinę ekonominę sistemą ir valdymo formą. Suverenitetas nepriklauso Lietuvai. Tokie falsifikuotos demokratijos rinkimai tik sukuria iliuzija, kad žmonės gavo tai, ko norėjo. Todėl, kaskart į Seimą išrenkami aukščiausio lygio melagiai, dažnai iš žmonių nemėgstamų partijų. Tai įgalina falsifikuotos demokratijos Lietuvos rinkimų sistema.
Visos Lietuvos valdančiosios politinės partijos tarnauja turtingųjų ir pasaulio galingųjų interesams, šalies ir užsienio korporacijoms, bet ne eiliniams Lietuvos piliečiams. Tos Lietuvos partijos ir politikai, kurie sukūrė šią didelę socialinę atskirtį ir ekonominę nelygybę, sunaikino didžiąją dalį Lietuvos pramonės, o kartu ir darbo vietas, įvarė šalį į užsienio finansinių institucijų skolų vergiją dabar mums siūlo „naują planą Lietuvai“, siūlo „sumažinti socialinę atskirtį“ padedant tiems, ko negali kiti. Tie politikai, kurie prisdėjo prie falsifikuotos demokratijos kūrimo, dabar teigia, kad balsuojant „pasirinkimas yra“. Nei viena save laikanti „nesisteminės opozicijos“ partija taip ir nepasiūlė sisteminio pasipriešinimo Lietuvos valdžios tironijai plano.
Todėl ir šie 20XX metų Seimo rinkimai, kuomet partijos žmonių gerovei žada skirti pinigus, kurių neturi, kuomet partijos žada ekonomikos augimą toliau blogėjant nesibaigiančiai krizei, žada sumažinti skurdą į kurį pačios atvedė, akivaizdžiai įrodo, kad šie, kaip ir ankstesni Seimo rinkimai yra paprasčiausi rinkimai falsifikuotos demokratijos sąlygomis melo ir propagandos aplinkoje.
Pirmiausiai turime atstatyti politinės sistemos pažeistą tikrąją demokratiją ir prarastą tautos suverenitetą!
Seimo sisteminė opozicija, dėl savo partijose klestinčios korupcijos pati yra labai priklausoma nuo sistemos prieš kurią ji „kovoja“, mažai ką gali padaryti, kad galėtų pakeisti socialinius, ekonominius, politinius ir karinius veiksnius Lietuvoje.
Jei vis dėlto nuspręsite balsuoti už ką nors, tai tik išreikšite savo asmeninį požiūrį į tą partiją ar kandidatą, į esamą politinę sistemą, bet savo balsavimu falsifikuotos demokratijos nepakeisite.
Lietuvos rinkimų sistema sukurta ne tam, kad išpildytų žmonių norus ir lūkesčius, bet tam, kad sakytų Jums ko Jūs norite ir ko Jums reikia.
Lietuvos Seimo rinkimai, tai verslo ir politikos elito surengta viešųjų ryšių akcija, kurios tikslas įtraukti žmones į sistemą, kuria pasitiki vis mažiau žmonių. Lietuvos Seimo rinkimai, tai Lietuvos politinio, verslo ir žiniasklaidos elito tarpusavio kova dėl valdžios tarnaujančios Briuseliui ir Vašingtonui. Tai tiesiog triukšmingas viešųjų ryšių darbas.
LR Seimo nariai politikos nekuria. Jie tiesiog atstovauja specialiems Briuselio (ES) ir Vašingtono (JAV) globalaus korporatyvinio verslo elito interesams.
Lietuvos politiką kuria ne LR Seimas, bet JAV Volstritas (Wall Street), ES didžiosios valstybės, JAV/NATO/ES karinis, pramoninis, bankinis elitas, JAV/NATO/ES politikos institutų „idėjų kalvės“ (think-tank).
LR Seimo rinkimuose dalyvaujančios partijos ir „nepriklausomi“ kandidatai savo rinkiminėse programose žada stiprinti transatlantinius ryšius su JAV ir NATO aljansu ir tikisi finansinės paramos iš pramoniniam bankiniam elitui sukurtos Europos Sąjungos imperijos. Tačiau visų politinių partijų programose Lietuvos šalies vidaus ekonominis modelis tiesiogiai susijęs su socialine atskirtimi ir žmonių skurdinimu lieka tas pats, tai neo-liberalus kapitalizmas ir „laisvoji rinka“.
Po 1990 kovo 11-os pradėtas įvedinėti naujai įgyvendinamas neo-liberalusis kapitalizmas sugriovė Lietuvos ekonomiką, o į Lietuvos rinką atėjusios užsienio bendrovės krovėsi turtus. Tai buvo paprasčiausia užsienio korporacijų pasipelnymo ekspancija į Lietuvą!
Didžiausių užsienio bendrovių ekspancija ir „pelningumas“ yra pagrįstas pigia darbo jėga ir didžiosios gyventojų dalies nuskurdinimu mokant minimalų darbo užmokestį.
Makro-ekonominės reformos įgalino dalinai privatizuoti svarbiausių viešojo sektoriaus tarnybų, kurių pasekmėje daugelis žmonių sunkiai išgali susimokėti už komunalines, sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugas.
Pagal TVF ir Pasaulio Banko pateiktas privatizacijos programas Lietuvos nusikalstamos grupuotės (valstybiniame lygyje) pigiai įsigijo arba tiesiog nusavino Lietuvos liaudies ūkio sukurtus turtus.
TVF ir Pasaulio Banko žemės reformos būtent pasitarnavo ardant kolūkius Lietuvoje. Nors reformų esmė buvo susijusi su žemės nuosavybės teisės grąžinimu žemdirbiams, tačiau iširus kolūkiams daugelis žmonių prarado darbo vietas, reforma leido žemę sukoncentruoti tik į nedaugelio asmenų rankas. Ši tendencija vedė link žemės praradimo, ir/ar žemės išnuomavimo smulkiems žemdirbiams ir sezoninių, bežemių darbininkų klasės formavimosi.
TVF ir Pasaulio Banko primestos makro-ekonominių reformų pasėkmės Lietuvai buvo tragiškos lyginant su tuo, kad tarybų Lietuvoje 1980 – 1990 metais nebuvo bedarbystės, o kainos buvo sąlyginai stabilios.
Neo-liberalaus kapitalizmo reformos nustūmė Lietuvą į visišką skurdą. Neo-liberalus kapitalizmas – „rinkos ekonomika“ – maitinasi iš žmonių skurdo.
Lietuvos Konservatorių ir Socialdemokratų vyriausybių ir surogatinių partijų vykdoma ekonominio genocido politika dėl smukusio pragyvenimo lygio, nepritekliaus, bedarbystės privertė emigruoti iš Lietuvos šimtus tūkstančių lietuvių, kurių daugelis taip pat tapo pigia darbo jėga užsienio šalims. Nemaža dalis moterų užsienyje pateko į sekso vergiją.
„Naujoji Pasaulio Tvarka“ yra pagrįsta Vašingtono ir Volstryto (Wall Street) apgaulingu sutarimu – Vašingtno konsensusu, kurie nustato „laisvąją rinkos“ sistemą, kaip vieintelį pasirinkimą kelyje į „klestinčią valstybės gerovę“.
JAV/NATO ir „laisvoji rinka“
Makro-ekonominių ir prekybos reformų įvedimo tikslai prižiūrint TVF, Pasaulio Bankui ir Pasaulinei Prekybos Organizacijai (PPO) – „taikiai“ kolonizuoti šalis per sąmoningą rinkos poveikio manipuliaciją.
Nors negailestingos priverstinės ekonomikos reformos nereikalauja atviro jėgos naudojimo, nepaisant to‚ „laisvosios rinkos“ reformų padariniai prilygsta karo formai. Toms šalims, kurios atsisako „laisvosios rinkos“ ekonomikos, kurios atsisako įsileisti užsienio bankus ir užsienio kapitalo bendroves, kaip to reikalauja PPO, padidėja realaus karo grėsmė.
Vakarų karinė žvalgyba reguliariai bendradarbiauja su finansinėmis institucijomis TVF, PB ir PPO, taip pat bendradarbiauja su NATO aljansu jo įvairiuose „taikdariškose“ misijose. Karas ir „laisvoji rinka“ eina išvien kartu. Karas fiziškai sunaikina tai, kas nebuvo sunaikinta panaikinus valstybinį kainų reguliavimą, privatizaciją ir įvestas „laisvosios rinkos“ reformas.
NATO karinis aljansas atvirai paskelbė savo kolonijinę politiką kontroliuoti pasaulio gamtiniais ištekliais turtingus regionus Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje, kurių šalies vyriausybės nepaklūsta JAV hgemonijai. Oficiali tarptautinė NATO „saugumo užtikrinimo“ politika yra paprasčiausia visuomenės manipuliacija reikalinga JAV/ES imperijos kolonizuotose šalyse pramoninio-bankinio elito saugumo užtikrinimui.
Nors Lietuvos valdžia iki šiol smerkia Rusijos imperialistinę politiką vykdytą prieš Lietuvą, tačiau dabartinė „nepriklausomos“ Lietuvos kariuomenė NATO sudėtyje dalyvauja Vašingtono karinėse okupacinėse-kolonijinėse misijose po „humanitarinių, taikdariškų“ misijų priedanga, o Lietuvos politikai aktyviai kišasi į Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vidaus reikalus.
Pabaigai
Daugelis žmonių Lietuvoje vis dar tiki nauju LR Seimu. Jie tiki ir Lietuvos politinių partijų priešrinkiminiais pažadais, kurie yra tik gražūs žodžiai, o partijų pažadai dažniausiai lieka neįgyvendinti. LR kandidatų Į Seimo narius pažadai apie geresnį gyvenimą, apie socialinę atskirtį, apie Lietuvos nacionalinį saugumą yra tik tušti žodžiai. Jokių fundamentalių pokyčių po LR Seimo rinkimų Lietuvos politikoje neįvyks. Naujasis Lietuvos Seimas, tai tik politinių, verslo, žiniasklaidos grupuočių elito taktikos pakeitimas šalies vidaus politikoje, bet Lietuvos strateginė partnerystė su JAV ir NATO aljansu ir ES imperijos bendros strateginės politikos vykdymas išlieka tas pats.
Visos Lietuvos valdančiosios politinės partijos savo programose žada stiprinti transatlantinus ryšius su JAV ir NATO aljansu. Ekonomikos srityje Lietuvos vidaus ekonominis modelis lieka tas pats – „laisvoji rinka“ arba Vašingtono konsensusas. Valdančiosios politinės partijos savo programose netgi įsipareigoja ir toliau vykdyti užsienio bankų ir užsienio kapitalo bendrovių kolonizaciją Lietuvoje.
Susiję: