Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/1... 2020-10-06 10:43:00, skaitė 1608, komentavo 2

Autorius yra VU profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Baltarusijos įvykių baigtis nuo pradžių buvo aiški, tačiau tik nuslūgus daugelio emocijoms galima rašyti ir būti suprastam. Kaip ir kuždėjo nuojauta Europos „lyderiai“ išsiplepėjo. Vokietijos krikdemų pirmininkas P. Ziemiakas atlapaširdiškai išklojo Baltarusijos dramą įkvėpusią svajonę ir didįjį jos režisierių tikslą: ,,Europos Sąjunga ir Rusija galėtų kartu paruošti kelią Baltarusijos perėjimui į demokratiją – ir taip sukurti naują tarpusavio pasitikėjimą“ – tokia yra visiškai atvira ir tobulai tiksli šios dviejų žaidėjų sukurtos dramos geopolitinio turinio esmės ir prasmės formulė. Jam Lietuvoje paantrino E. Macronas, teigdamas, kad reikia dialogo su Rusija ir įtraukti ją į Baltarusijos demokratizacijos procesą. 

Sakytum, vaidenasi: Rusija – Baltarusijos demokratizavimo laidas? Iš pirmo žvilgsnio – neįtikėtinas absurdas. Tačiau šis absurdas įgyja gana aiškią prasmę atkreipus dėmesį į visur NATO erdvėje masiškai tiražuojamą frazę, kad A. Lukašenka esąs paskutinis Europos diktatorius. Kodėl ne priešpaskutinis? Ar V. Putinas taip pat nėra visagalis autokratas? Ar pabrėžiant A. Lukašenkos ir nutylint V. Putino valdymo ypatumus nėra tyliai peršama mintis, kad pastarasis, palyginti su Baltarusijos vadovu, yra kone demokratijos švyturys ir etalonas? Toks tinkamas susitarimams? Tai klausimai, kuriuos vengia gvildenti profesionalią įvykių Baltarusijoje analizę paskubėję iškeisti į ideologinę ,,laisvės ir demokratijos“ retoriką ,,politologai“. Jų naivūs „scenarijai“ Lietuvai brangiai kainuos. 

Atsiribodami nuo ideologinio pasakojimo, verčiau paklauskime savęs: o ką mes iš tiesų žinome apie Baltarusiją? Ogi žinome ne taip jau daug. Iš tiesų šioje šalyje vyksta  kol kas plačiausios protesto prieš jos diktatorių akcijos. A. Lukašenkos vienvaldystė didelei baltarusių visuomenės daliai pakyrėjo iki gyvo kaulo ir skatina reikalauti permainų. Bet čia ir kyla esminis ir būtinas klausimas – kokių? 

Toli gražu ne kiekvienas laisvės šūkius skanduojantis sukilimas prieš tironišką valdžią yra tikra kova už laisvę.  Ne veltui XIII a. gyvenęs Tomas Akvinietis traktate ,,Apie valdžią“ įžvalgiai įspėjo, kad sukilti prieš tironiją yra be galo pavojingas užmojis ir paaiškino šią savo įžvalgą pasakojimu apie sirakūzietę senutę, kuri meldėsi už tirono Dionisijo gyvybės ir valdžios išsaugojimą, nes per savo gyvenimą net du kartus spėjo įsitikinti, jog nužudytą tironą pakeičia dar žiauresnis. Istorija daugybę kartų patvirtino Tomo išmintį. Pakanka prisiminti vien Rusijos bolševikus, kurie, kovodami prieš caro despotizmą ir darbo žmonių išnaudojimą, skelbė Laisvės, Lygybės ir Brolybės šūkius, bet tai jiems nesutrukdė, užgrobus valdžią, sukurti šeštadalyje pasaulio tokia ,,laisvės karalystę“, palyginti su kuria carinis režimas atrodė beveik kurortas. Atitinkamai su viešumo ir demokratizavimo šūkiais didžiuosiuose miestuose vykusios Rusijos demokratų demonstracijos žlungant SSRS trumpam sukūrė iliuziją, kad ta šalis greitai taps demokratiškų valstybių bendrijos nare. Nepraėjus nei dešimtmečiui Rusijos prezidentu tapo – įsidėmėtina – taip pat flirtavęs su vieno iš ,,demokratų“ lyderių A. Sobčako aplinka V. Putinas, o daugelis Lietuvai po Sausio 13-osios paramą reiškusių ,,demokratų“ vėliau neslėpė, kad nebūtų šitaip elgęsi, jeigu būtų žinoję, jog Baltijos šalys sieks visiškos nepriklausomybės ir nesitenkins autonomija ,,demokratizuotoje“ Rusijoje.

Todėl turėtų skambėti klausimas: Už kokią laisvę ir kokią demokratiją? Liberalią, suverenią, valdomą ar dar kitokią demokratiją? Juk ,,demokratijos apskritai“ nėra, tad prieš postringaujant apie Baltarusijoje prasidėjusią ,,demokratinę revoliuciją“ vertėtų pa(si)aiškinti, kokį turinį ir prasmę suteikia šiam žodžiui jei ne OMONO lazdomis dosniai vaišinami sukilėliai, tai bent jau maišto prieš diktatorių vadai. Ne revoliucijos, o būtent maišto, nes maištas, kitaip negu revoliucija, yra stichiškas ir neturi nei ideologijos, nei politinės programos. Labai simboliška ir liudija tvirtos lyderystės stoką tai, kad ,,revoliucijos“ vėliavneše tapo politinės nuovokos neturinti butaforinė figūra. Viskas pernelyg dirbtina, kad nekiltų abejonių, jog vyksta ne laisvę ir demokratiją nešanti išsivaduojamoji revoliucija, o kažkas kita.

O kas vyksta – pasakė ta pati apie ,,demokratinę revoliuciją“ skelbianti ir kartu visai priešingą žinią pranešusi žiniasklaida: Rusijos vykdoma hibridinio karo operacija, kuria siekiama iš pagrindų susilpninti A. Lukašenkos valdžią Baltarusijoje. O prireikus – bet kurią akimirką galutinai nutrenkti jį nuo valdžios sosto. Būtent ta pati žiniasklaida informuoja, kad maišto lyderiai – kuo tikriausi ,,krymnašistai“ ir V. Putino gerbėjai. Beje, tai ne dabar išryškėjęs iškilių Baltarusijos opozicionierių bruožas: net pirmasis nepriklausomybę po SSRS subyrėjimo įgijusios valstybės vadovas ,,demokratas“ S. Šuškevičius yra prašęs V. Putino nei daug, nei mažai, o... įvesti į šalį Rusijos armiją! 

Iš tiesų galima gėrėtis Minsko gatvėse protestuojančių prieš režimą baltarusių drąsa ir pasiaukojimu, tačiau demonstrantų gretose pastebėti ir stuomeningi vyrukai, kuriuos žinovai mano esant ne kuo kitu, o iš Rusijos atsiųstais puikiai parengtais gatvių kovų meistrais. Pabrėžtina, kad iš pat pradžių buvo akivaizdu, jog Baltarusijos ,,revoliucija“ gali baigtis arba paskutinių suverenumo likučių praradimu ir dar didesne priklausomybe nuo Rusijos, arba net formalia šalies aneksija jai tampant fiktyvios ,,sąjunginės valstybės“ provincija. Tad visuminis įvykių Baltarusijoje vaizdas įsakmiai verčia klausti: už kokią laisvę didvyriškai kovoja baltarusiai, jeigu, net atsikratę A. Lukašenkos režimo, jie tikrai netaps nepriklausomos ir demokratiškos valstybės piliečiais? Ar vis dėlto jie mano, kad bus laisvesni tapę V. Putino mėginamos atkurti imperijos valdiniais? Lietuvoje tarp entuziastingų sveikinimų baltarusiams tokių klausimų nėra, priešingai, daroma viskas, kad paradoksalus Baltarusijos ,,revoliucijos“ dvilypumas liktų nepastebėtas. 

O norint suprasti, kas vyksta, būtina politologiškai kalbėti apie autokrato A. Lukašenkos vaidmenį naujausioje Baltarusijos istorijoje. Savo kilme, išsilavinimu ir pažiūromis šis politikas buvo ir iš esmės tebėra gryniausias homo sovieticus – istorinės atminties ir tautinės bei valstybinės savimonės neturintis mankurtas. Teigiama, kad jis buvo vienintelis Baltarusijos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, balsavęs prieš Belovežo girioje sudarytus susitarimus ,,paleisti“ imperijos respublikas ir kad būtent jis, o ne V. Putinas pirmasis pasakė frazę, jog SSRS žlugimas buvo didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa. 

Ir vis dėlto, kaip yra pažymėjęs neprilygstamai įžvalgus ir toliaregiškas R. Ozolas, būtent šiam kolchozo pirmininkui buvo lemta tapti šiuolaikinės baltarusių tautos ir nacionalinės valstybės kūrėju. Kaip ir kodėl galėjo padaryti tokį stebuklą tobulas homo sovieticus, net menkiausios tautinės ir valstybinės pajautos neturėjęs fanatiškas komunistinis ,,internacionalistas“, jautęs begalinę panieką net gimtajai kalbai? Staiga tapęs atsiradusios valstybės prezidentu, jis pamažu iš patirties suprato, kad būti net ir vasalinės šalies prezidentu ne tas pats kas provincijos gubernatoriumi. Prezidentauti jam patiko. Todėl neišvengiamai turėjo galvoti, kaip išlaikyti titulą ir kėdę, o tai vertė mąstyti, ir kaip išsaugoti tuos dalykus laiduojančią valstybę. Todėl naujai iškeptas prezidentas pradėjo intuityviai nujausti, iš dalies gal net sąmoningai suprasti: jeigu baltarusiai nėra ,,tikra“ tauta, o tik šiek tiek savita didžiosios rusų tautos etninė grupė, arba ,,subetnosas“, tai Baltarusijos valstybė yra negalima. Ji būtų kažkoks paprasčiausiai nereikalingas darinys, nesusipratimas. Bet tokiu atveju būtų nesusipratimas ir jos prezidentas.

Štai kodėl A. Lukašenka sukandęs dantis buvo priverstas ne tik toleruoti jo trokšto išrauti su šaknimis baltarusių nacionalizmo apraiškas, bet ir vykdyti tam tikrą tautinės ir valstybinės sąmonės gaivinimo programą. Jos akivaizdžiausiu liudijimu tapo valstybės lėšomis atstatinėjamos LDK pilys. Be abejo, ši valstybinė istorinės atminties politika buvo priverstinė, nenuosekli, net šizofreniškai dvilypė, bet ji davė tam tikrus rezultatus. Išaugo karta baltarusių, kurie pradeda suvokti save kaip atskirą tautą ir jau apsipranta su mintimi, kad vis dėlto yra šiokios tokios valstybės, o ne Rusijos gubernijos gyventojai. Jų ir prezidento interesas tam tikra prasme sutapo. Nors dėl visai kitokių paskatų, A. Lukašenka vis dėlto gynė ribotą savo valstybės suverenitetą, kurį atidavinėjo labai nenoromis ir kurį V. Putinui teko po gabalėlį plėšti iš savo ,,draugo Aliaksandro“ rankų.

Dviejų autokratų stumdymasis tęsėsi ilgai, kol V. Putinui trūko kantrybė. Pastatyti į vietą suįžūlėjusį vasalą yra pradėtos unikalios istorinės hibridinio karo operacijos prieš Baltarusiją tikroji priežastis. Rusija pirmą kartą taip atvirai ir meistriškai savo geopolitiniams tikslams įgyvendinti pasitelkė ES šalyse, taigi ir Lietuvoje, veikiančių profesionalių ,,demokratijos vertybių“ skleidėjų į Rytus pajėgas tiek kaip jos įgyvendinimo įrankius, tiek kaip respektabilią jos tikrojo pobūdžio ir tikslo priedangą. 

Tai pavyko tik dėl Vakarų visuomenių ideologinio aklumo, nulemto Vakaruose įsišaknijusios globalistinės ,,pasaulio be sienų“ ideologijos. 1991 m. buvo kone visuotinai patikėta, kad Vakarai nugalėjo komunizmą, tačiau šis pamažu išplito ir įsitvirtino savo gimtinėje – vakarietiškose visuomenėse. XXI a. sąlygoms pritaikytomis ,,Komunistų partijos manifesto“ idėjomis šiandien vadovaujasi tiek JAV Demokratų partijos, tiek Europos Sąjungos viršūnės. Labai simboliška, kad Europos Sąjungos vadovai atidengia paminklą K. Marksui – žmogui, kurio sukurta politinė doktrina ir ideologija, dėl kurios buvo nužudyta daugiausiai žmonių istorijoje, uoliai studijuojama laisvojo pasaulio universitetuose ir masiškai skleidžiama žiniasklaidoje. Tai, kas vyksta Vakarų pasaulyje ir jau vėl pasiekė Lietuvą yra ne kas kita, o nauja globalistinės revoliucijos banga. Jos esmę ir tikslą puikiai perteikia JAV kairiųjų demonstracijose nuolatos skanduojamas šūkis ,,No Trump, No Wall, No USA at ALL“ . Jis yra ,,Manifesto“ žodžių, kad proletarai neturi tėvynės, o valstybė komunizmo sąlygomis nunyks, atkartojimas nauja forma. 

Globalistinės ,,pasaulio be sienų“ ideologijos požiūriu didžiausias kliuvinys kurti ,,naują pasaulį“ yra etnokultūrinės tautos kaip politinės bendrijos ir jų sukurtos nacionalinės valstybės. Būtent ši kertinė nuostata leidžia dėl ,,demokratinių vertybių sklaidos“ Baltarusijoje lengva ranka aukoti šios valstybės suverenumo likučius ir paaiškina iš pirmo žvilgsnio ne tik nesuprantamą, bet absurdišką vokiečių politiko teiginį, kad Rusija kartu su ES turi tapti šios šalies demokratizavimo garantu. Toks įsitikinimas yra diktuojamas ideologinės nuostatos, kad demokratija apims ir šalis kaip Rusija ar Kinija. Todėl šios valstybės laikomos ne principinėmis ir nesutaikomomis demokratijos priešėmis, o tik laikinais kliuviniais revoliucijos plėtrai. Tad kodėl kuriam laikui nepaaukojus Baltarusijos suverenumo ar net pačios valstybės Rusijos naudai, jei abi šalis išlaisvinsianti pasaulinė demokratizacijos revoliucija vis tiek laimės ir baltarusiai, pakentėję Putino diktatūroje, anksčiau ar vėliau džiaugsis Putino laisve?

Garsaus prancūzų filosofo P. Manento žodžiais, Baltarusijoje kuriamas ,,demokratijos be tautų“ projektas. Lietuva užsimojusi atlikti jos vedlės vaidmenį. Tai naujas ,,vieningos Europos nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ bandymas. Jeigu ši vizija laimės, tik laiko klausimu taps ir Macrono-Merkel-Putino paktas, kuriuo Lietuva ,,paneuropinės vienybės ir taikos“ vardan bus grąžinta į Rusijos įtakos sferą.

Gyvoji grandinė nuo Vilniaus iki Medininkų iš tikrųjų buvo ne Baltijos kelio atkartojimas ir tęsinys. Prieš tris dešimtmečius stoję į Baltijos kelią estai, latviai ir lietuviai aiškiai žinojo, kokios laisvės jie trokšta: tą dieną visam pasauliui buvo pasakyta, kad trys pavergtos tautos reikalauja teisės atkurti prieš pusę amžiaus sunaikintas jų nepriklausomas valstybes. Baltijos šalių laisvės sąjūdžiai savo giliausia esme buvo demokratiniai nacionalinio išsivadavimo judėjimai. Skiriamasis Baltarusijos ,,revoliucijos“ bruožas yra tas, kad nors joje dalyvauja ir tautinių sambūrių nariai, ji bent jau kol kas plėtojasi tik kaip pavargusių nuo diktatūros masių maištas, kuriam vadovauja tikslo išsaugoti nacionalinį valstybingumą nekeliantys ir faktiškai Rusijos aneksionistinius planus padedantys įgyvendinti asmenys. Būtent todėl solidarumą su baltarusių tauta turėjęs pademonstruoti mažasis ,,Baltijos kelias“  tapo dar vienu mėginimu tęsti daugiau kaip prieš dešimtmetį pradėtą kryptingą Sąjūdžio istorijos klastojimą ir perrašinėjimą, kuriuo siekiama ,,išrasti“ kitokį – anksčiau niekam negirdėtą ,,ne nacionalistinį“, todėl iš tiesų ,,demokratinį“ Sąjūdį, kėlusį esą daug aukštesnį ir svarbesnį tikslą negu atkurti kažkokią varganą Lietuvos valstybėlę. 

Nėra jokių abejonių, kad turime būti solidarūs su baltarusių tauta ir remti jos demokratijos ir laisvės siekius. Tačiau tai turi būti daroma vadovaujantis ne abstrakčiais ir utopiniais globalistinės demokratizacijos revoliucijos siekiais, bet ilgalaikiais Lietuvos nacionaliniais interesais. Lietuva, pirmiausia jos valdžia ir šalies politikos mokslas, taip ir nesugebėjo jų aiškiai įvardyti. Jeigu elgtumės kaip tikra valstybė, seniai turėjo būti pasakyta, kad Lietuvai yra gyvybiškai svarbi nepriklausoma demokratinė Baltarusija. Su ja, Ukraina ir savo interesus mokančiomis ginti Vidurio Europos šalimis turime sukurti tvirtą gynybinę sąjungą, nekartodami tarpukariu padarytų neutraliteto klaidų. Užuot ištisus dešimtmečius ,,įsisavinus“ ir beprasmiškiems projektams žarsčius įvairių sponsorių ,,demokratijos plėtrai į Rytus“ skiriamus pinigus, reikėjo kantriai ir nuosekliai dirbti su tikrų permainų savo šalyje siekiančiais Baltarusijos visuomenininkais ir politikais, atpažinti ir atsirinkti Lietuvai palankius šios šalies patriotus ir demokratus. Jeigu tai būtų daryta – šiandien nereikėtų remti baltarusių tautos kovos  už demokratiją ir laisvę stovinti vienoje gretoje su V. Putino statytiniais.

Galiausiai ar nevertėtų pagalvoti ir apie savo valstybės ateitį ir pasirūpinti, kad ji išliktų? Akivaizdu, kad jeigu ši vokiečių ir prancūzų atvirai dėliojama ,,revoliucija“ pavyktų ir rastųsi išsvajotoji Eurazijos sąjunga, ją sudarytų dvi dalys. Sąlygiškai jas pavadinkime ,,europine“ ir ,,rusiškąja“. Jas skirtų ir tiltu tarp jų būtų Vidurio Europos šalys. Tokiu atveju Lietuva kartu su Baltarusija vėl taptų ,,rusiškosios dalies“ provincija.

Tad kyla klausimas: kada Lietuva turės savą ir pirmiausiai jai pačiai, o ne Berlynui, Paryžiui ir Maskvai tarnaujančią užsienio politiką? Ar tikrai esame pasmerkti nesubręsti nors tiek, kad padėdami broliškai baltarusių tautai neveiktume kaip savo pačių valstybės duobkasiai?