Vilniuje – paminklas lietuvių tautos budeliui ir pavergėjui

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/08... 2015-08-19 10:06:30, skaitė 2509, komentavo 1

Garsiai kalbama, kad 2016-ais metais valdžia panelės Dalios Grybauskaitės ir „patriarcho“ Vytauto Landsbergio iniciatyva planuoja Vilniuje pastatyti paminklą pirmajam buržuazinės Lietuvos respublikos prezidentui Antanui Smetonai. Viskas kaip ir natūralu, nes, kaip rašėme anksčiau, kokia valdžia – tokie ir paminklai, bet vis dėlto nemažai ką pasako tai, kad „demokratijos“ ir „žmogaus teisių“ lozungais žongliruoti mėgstantys šiuolaikinės buržuazinės Lietuvos valdytojai ketina statyti paminklą A. Smetonos garbei.

Carizmo viešpatavimo laikotarpiu šis „patriotas“ kartu su kitais klasikinių tautininkų ir krikdemų šulais gyveno ramų konformistišką gyvenimą, niekuo nerizikuodamas ir pataikaudamas tikriesiems tautos engėjams bei išnaudotojams, bet ir čia kažkodėl jis būna klaidingai idealizuojamas lyg koks „tautos šauklys“, kuriuo jis nebuvo ir būti negalėjo.

Konservatorių ir tautininkų numylėtas A. Smetona buvo vienas iš tų „patriotų“, kurie, dangstydamiesi frazėmis apie „patriotizmą“ bei „tautos vienybę“ faktiškai vykdė stambiojo kapitalo – buožių, kapitalistų ir bankininkų – diktatūrą. Jo vadovaujamas politinis režimas išlaikė santvarką, paremtą miesto ir kaimo dirbančiųjų išnaudojimu, saujelės savanaudžių „elito“ veikėjų pasipelnymu.

Netrūko jam ir žiaurumo bei arogancijos sankcionuoti brutalias represijas prieš šitokiai nežmoniškai tvarkai prieštaravusius ir socialinio teisingumo reikalavusius politinius priešininkus, ir žvėriškus susidorojimus su kovingais miesto bei kaimo darbininkais (atminkime 1935-1936 Suvalkijos valstiečių streiką, prieš kurį panaudota atvira karinė jėga).

Konkrečiai, A. Smetonos būta tokio pat apsišaukėlio, bailio ir menkystos, kokius matome ir šiuolaikinės 25-erius metus „nepriklausomos“ Lietuvos politiniame gyvenime. Jį galima be abejonės pavadinti tikrų tikriausiu lietuvių tautos budeliu ir pavergėju.

Tačiau vis dėlto iš jo mėginama kurti „didvyrį“, jį garbinti ir net statyti paminklus jo garbei.

Tiesą pasakius, nieko tame nuostabaus: nugriovę paminklus, skirtus tikriems lietuvių tautos kovotojams kaip kad Vincas Mickevičius-Kapsukas, buržuaziniai Lietuvos politikieriai jaučia poreikį iškelti netikrus stabus saviems „herojams“, kurių tarpe itin ryškiai šviečia negerbiamo A. Smetonos žvaigždė.

Todėl šitokį D. Grybauskaitės ir V. Landsbergio inicijuojamą projektą galime laikyti natūraliu dalyku, bet neužmirškime, kad tai yra ne kas kita, kaip atviras spjūvis tai pačiai lietuvių tautai, kuri savo laiku kentėjo smetoninių buožių ir kapitalistų priespaudą, kaip kad šiandien kenčia nuo landsberginių oligarchų ir politinių prostitučių tironijos.