G. Ronkaitis. Apie globalizatorių įrankius

Autorius: Gintaras Ronkaitis Šaltinis: http://alkas.lt/2020/08/08/g-r... 2020-08-10 14:15:00, skaitė 1189, komentavo 1

Tirpdoma Lietuva | Alkas.lt nuotr.

Mes gyvename sparčių permainų laikais. Manau, tai jaučia daugelis. Senoji sankloda griūva, naujoji dar neatsirado. Byra visuomenės austuva (sistema), fizikų sąvokomis tariant, vyksta visuotinė entropija (irimas). Kiek šis irimas yra žmogaus rankų kūrinys ir kiek sąlygotas pačios būtovės (istorijos), bendrojo visuomenės vystymosi dėsningumų, mes nežinome.

Tačiau pasaulio galingieji, sunkioje kovoje įtaką išsikovojęs „elitas“ („betters“ – save vadinantys geriausiais), negali neatsiliepti į šiuos iššūkius. Norėdami išlaikyti savo įtaką ir išsaugoti turtą, jie patys imasi pasaulio perkeitimo uždavinių, matydami, jog senoji ūkinė ir politinė santvarka deramai nebeveikia. Mąstydami globaliai, lietuviškai tariant, viso pasaulio mastu, savo veikimu jie suteikia visuomenei tam tikrą kryptį, versdami žmones elgtis vienaip ar kitaip. Tačiau šis valdymas yra netiesioginis, jog žmonės galvotų, kad tai jie patys sprendžia. Geriausias pavyzdys yra šiuolaikinė demokratija, kuri yra simuliakras, grįstas įtaiga ir smegenų plovimu, renkamų „kandidatų“ nuleidimu „iš viršaus“. Ir daugelis žmonių šiai įtakai pasiduoda, tuo pačiu, likdami įsitikinę savo laisva valia ir sąmoningu veikimu. Tačiau juk lėlė tik atkartoja lėlininko judesius.

Tad šios dvi jėgos – Būtovės-Istorijos vėjas ir žmogaus veikimas – apsijungia ir kuria visuomenės judėjimo kryptį.  

Kas yra patys šie save iškėlę sprendėjai-lėlininkai? Vadinti juos „pasauline vyriausybe“ yra neteisinga, nes jie neturi tiesioginės valdžios, pasaulis yra pernelyg įvairus ir suvaldyti visų iš vienos ašies (kaip valdomos valstybės) yra neįmanoma. Kartais mąstytojai juos vadina „visuotine (globalia) virš-visuomene“, kuri įgavo ypatingą galią XX a. antroje pusėje. Kartais jie vadinami „uždarosiomis virš-tautinėmis derinimo ir valdymo struktūromis“, užtikrinančiomis pasaulinio verslo plėtrą ir kapitalo bei su juos susijusios įtakos judėjimą tarp valstybių. Taip visą praėjusį amžių tautinės valstybės vis silpnėjo, o tarptautinės korporacijos stiprėjo. Jie kuria tam tikras „žaidimo“ taisykles, pagal kurias jau atskiros valstybės kuria savo įstatymus, nustato valstybių ir kitų visuomenės darinių vystymosi kryptį ir koridorių (išeiti iš koridoriaus negalima).

Dar K. Marksas pastebėjo, kad kapitalizmas yra pagrįstas plėtimusi. Dabar plėstis nebėra kur ir sankloda nustoja deramai veikusi. Tad „elitui“ tenka atsiliepti permainoms ir bandyti perkeisti visuomenės sanklodas, kuriant naują visuomenę, atliepiančią naujoms sąlygoms. Ši „kūryba“ vietomis atrodo nelabai maloniai ir primena Oldoso Hakslio antiutopiją „Nuostabus naujasis pasaulis – Brave new world“. Kas neskaitėte knygos, pažiūrėkite naują serialą tuo pačiu pavadinimu. Ten parodyta giliai mieganti, į malonumus panirusi luominė (kastinė) visuomenė. Kuri dėl savo dirbtinio pobūdžio pasirodo esanti labai trapi.

Tad dabar išvardinsiu žmogaus ir visuomenės perkeitimo įrankius:

Švietimo „reforma“. Vakaruose ji prasidėjo dar praėjusiojo amžiaus septintajame dešimtmetyje, o pas mus tęsiasi nuo pat Lietuvos Respublikos pradžios. Pirmiausia kalbu apie vadinamą „Bolonijos sistemą“, kurioje plačiai naudojami testai. Sovietiniais laikais testai buvo tik laikant vairavimo teisių egzaminą. „Reformos“ tikslas – mažinti kaštus ir išskirti mokymą į du srautus: bendrąjį visiems ir „elitinį“ išrinktiesiems („elitinio“ mokymo mūsų šalyje nėra). O tiems likusiems „visiems“ užtenka supaprastinto mokymo, nukreipiant dėmesį į susietas sritis (specializacija), tačiau nesuteikiant bendrojo pasaulio vaizdinio. Tokį žmogų lengviau valdyti. O štai vadinamojo „elito“ atstovai gauna geriausią išsilavinimą rinktiniuose Vakarų mokyklose ir universitetuose, ten „testai“ nėra naudojami. Naudojant mokymui testus, nukenčia loginis ir atsietas (abstraktus) mąstymas, didėja imlumas išorės įtakoms. Žmogus skatinamas rinktis iš pasiūlytų atsakymų, nekurdamas savųjų (panašiai veikia ir šiuolaikinė vadinama demokratija). Kenčia ir kūrybiškumas. Aukštasis mokslas išskirtas į dvi pakopas ir vadinamasis „bakalauras“ išeina į gyvenimą su nepilnaverčiu aukštuoju mokslu, sovietiniais laikais toks „bakalauriatas“ buvo vadinamas aiškiau – nebaigtas aukštasis… Išvadas darykite patys.

„Tarptautinių“ sąvokų diegimas, gimtosios kalbos žodžių pakeitimas „tarptautiniais“, kitaip tariant svetimžodžiais. Taip ne tik skurdinama gimtoji kalba, tačiau šitaip ruošiama dirva visuomenės perkeitimui, laužant papročius, tradicijas, senąjį gyvenimo būdą. Gimtosios kalbos sąvokos yra gilios, veikia tiesioginį suvokimą, jų nereikia papildomai aiškinti. Šie giluminio suvokimo klodai mena tūkstantmečius, talpindami savyje žinias, tam tikrus protėvių atminties „kodus“. Šią atmintį siekiama ištrinti, o senuosius ryšius (su savo protėviais, tauta, gimine, šeima) sugriauti, taip „išlaisvinant“ žmogų. Tačiau ar tai tikroji suvokta laisvė ar jos bedvasis pakaitalas? Griaunant kalbos modelį, kuriamas naujasis pasaulis. Taip protas ruošiamas lengviau priimti šias permainas ir naują valdžios, įtakos žmogui pavidalą. Tokie žodeliai, kaip „situacija“, „problema“, „influenceris“, „harasmentas“, „rekomendacija“, „diskusija“, „ritritas“ ir begalė kitų pakaitalų kuria atitinkamą būseną. Ir kiekvienas jų išstumia ne vieną, o bent kelis gimtosios kalbos žodžius. Tie svetimžodžiai veikia žmones, lyg kokia hipnozė: žmogus, juos naudojantis, rodosi labai protingu, mokytu ir pakylėtu. Taip pat galima paminėti ir įprastų sąvokų keitimą „neutraliomis“, lietuviškai nekatrosiomis: vietoje mamos ir tėtės naudoti gimdytojas numeris vienas ir gimdytojas numeris du ir t.t. Išvadas darykite patys.

„Tarptautinių“ užsienietiškų vardų teikimas vaikams. Vardas žmogaus gyvenime yra labai svarbus, jį veikdamas, įtakodamas. Senieji tautiniai vardai neša mums protėvių atminimą ir jų palaikymą, primena senuosius papročius. Gyvendamas gimtojoje šalyje ir nešiodamas gimtojoje šalyje atsiradusį vardą, žmogus bus mažiau paveikus smegenų plovimui, sveikesnis ir laimingesnis. Mūsų vardai kalba su mumis tiesiogiai, pavyzdžiui, ištariame žodį Daugirdas – daug girdintis, Tautgirdė – girdinti tautą. O ką mums sako vardas „Teodoras“? Nieko, nes jis kalba kitoms tautoms. Kažkam jis gali pasirodyti gražus (tebūnie taip). Tačiau kiekviena tauta turi savuosius ir juos naudoja ne vien dėl gražumo, tačiau ir dėl jų galios ir poveikio. Juk visi gero linkime savo vaikams? Štai keletas lietuviškų vardų: Diemantas, Girtautas, Jūrūnas, Šilė, Garbutis, Tolivaldis, Širdvalda, Minvydas, Dievelta, Vaidilis, Miglovaras, Mantrimas, Tautvilis, Diemedis, Tautgirdė, Dangiarūtė… Išvadas darykite patys.

„Feminizmas“, „maskulizmas“, „naujoji kairė“, „Antifa“ ir panašūs judėjimai (net jeigu didžioji dalis dalyvių yra labai nuoširdūs žmonės). Prisidengiant kova už lygiateisiškumą ir, pavyzdžiui, moterų teises, diegiama lytinį priešiškumą skatinanti ideologija, moteris verčianti vyrais, o vyrus – moterimis. Skatinami išsigalvojimai apie „socialines lytis“ (gender) bei įteigiama menama galimybė rinktis, peržengiant gamtos apribojimus. Moterys neieško savo moteriškojo kelio dalyvaudamos visuomenės gyvenime, o kopijuoja vyrišką, su jais varžydamosi. Taip vyriškėja. Vyrai sparčiai moteriškėja, nes jų vyriškumas slopinamas. Atsiranda menama trečioji lytis „unisex“. Visuomenės dermė tampa giliai pažeista, žmonių bendruomenės galios silpsta. Pabrėžiu, kad tai klausimas ne apie lygiateisiškumą, kuris yra būtina darnios visuomenės sąlyga, o apie manipuliacijas lygiateisiškumu, siekiant kitų tikslų. Taip griaunama šeimos samprata, visuomenė „atomizuojama“, griaunant jos pamatinius ryšius. Išvadas darykite patys.

Naujieji klajokliai. Naujasis nuostabusis pasaulis – tai laisvo žmonių judėjimo pasaulis, kuriame nebūtų sienų. Populiarinamas masinis turizmas ir kelionės. Naujasis žmogus neturi būti prisirišęs prie vienos vietos, savo Tėvynės. Šios sampratos kūrėjų požiūriu žmogus – tik darbo ištekliai. Jis pratinamas keliauti, keisti vietas. Visai nesakau, kad tai vienareikšmiškai blogai. Juk, pavyzdžiui, dvasinės kelionės yra labai naudingos. Juk ir pailsėti kartais reikia. Tačiau perteklinis besaikis keliavimas ir judėjimas (skrendama į „darbą“ per visą žemyną, savaitgaliais grįžtama atgal) kuria žmogų -„debesėlį“, be savo vietos šioje Žemėje. Kelionės – skamba gražiai, tačiau pasaulis išsivystęs labai netolygiai. Ir čia galima prisiminti vadinamų migrantų, dar vadinamų tautiniu (etniniu) ginklu, klausimą. Daugelis tautų savo gerovę kūrė kitų sąskaita (okupacijos, kolonializmas). O dabar nuskurdusių šalių gyventojai veržiasi į labiau turtingas šalis. Nežinau, ar jūs norėtumėte, kad jūsų bute, už kurį ilgus metus mokėjote bankui, apsigyventų atvykėliai? Turbūt nebūtumėte labai laimingi? Dar ir vėl primenu darnos klausimą, saiko klausimą. Net jei kelionės puikus dalykas, jos skatina gyvenimo džiaugsmą ir pasaulio pažinimą, tačiau po kelionės mes grįžtame namo. Kiekvienas žmogus senajame pasaulyje turėjo savo protėvius, savo šaknis, iš kurių galėjo semtis stiprybės ir sveikatos. Yra vieta, kurią vadiname Namais (naujasis klajoklis būtinai pasakys, kad jo namai širdyje ir panašiai, nepripažindamas, kad jaučiasi vienišas). Taip pat atsiranda vis daugiau žmonių, kurie dirba žiniatinklio pagalba ir gali gyventi visur, kur yra ryšys. Ši iš esmės gera galimybė taip pat prisideda prie „naujųjų klajoklių“ kūrimo. Išvadas darykite patys.

Naujieji ekologiniai judėjimai. Iš pirmo žvilgsnio – būti artimesniam gamtai yra gerai. Tačiau čia kalbame ne apie tikrąjį gamtiškumą, o vadinamą ekologizmą. Jau praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiais pradėjo aiškėti, kad besaikis pramonės ir gamybos augimas kenkia gamtai. Tačiau ūkinė sankloda vertė gaminti kuo daugiau ir kuo pigiau, vis didinti ir didinti apimtis bei pelną. Padaryta išvada – kad pagrindinė grėsmė gamtai yra pats žmogus, žmonių populiacija, kurią reikia mažinti. Neatsižvelgiant į tai, kad gimstamumas pasaulyje yra labai nevienodas. Štai Lietuvoje gyventojų sparčiai mažėja. Vakarams „nusiurbus“ trečdalį žmonių, tenka įdarbinti užsieniečius, pasaulinė žmonių maišymo karuselė sukasi vis sparčiau. Vienu metu pasaulio įtakingieji nusprendė dirbtinai pristabdyti ūkio plėtrą, leidę laisvai vystytis kelioms sritims (pvz., kompiuterinėms technologijoms). Tai buvo padaryta tam, kad išsaugotų savo įtaką, prisidengiant ekologizmu. Iškreiptas ekologizmas – kai įmonės gali už pinigus išsipirkti „kvotas“ gamtos teršimui. Kuo daugiau kalbama apie ekologiją, tuo daugiau kertama miškų. Kai į ekologines konferencijas plaukiama „atsinaujinančios energetikos“ varomomis jachtomis. Sąrašą galima tęsti be galo. Vilkas avies kailyje lieka vilku. Išvadas darykite patys.

Kova prieš „abraomines“ religijas. Jų yra trys – krikščionybė, islamas ir judaizmas. Kitos ir negalėtų būti vadinamos sąvoka „religio“. Krikščionybė ir islamas – tai viduramžių „globalizatorių“ įrankis, mūsų šalyje išardęs paprotinę sanklodą ir atnešęs baudžiavą ir išnaudojimą, visuomenę galutinai suskirstęs luomais. Tuo pačiu atsirado raštas, šiuolaikinio pobūdžio švietimas. Tačiau dabartiniais laikais paminėtos religijos vien savo buvimu pradėjo labai trukdyti globalizatoriams, nes pasisako už paprotines šeimas, yra labai sutelkiančios ir bendruomeniškos. „Naująjam pasauliui“ tokios nebetinka, tad yra griaunamos, pamažu išardomos, diegiant kitokias „tolerantiškas“ vertybes apie laisvę be įsipareigojimų. Ir viena pagrindinių priežasčių – nuo seno šios religijos yra prieš „bankinį nuošimtį“, jos smerkia pinigų skolinimą už pinigus, gaunant nuošimtį (bankinis kreditas). Nors dabar krikščioniškieji mokymai yra linkę apie tai patylėti, tačiau jų mokymas yra būtent toks. Tad bankininkams naudingas šių religijų silpninimas. Mūsų šalies ypatybė ta, kad šios religijos (krikščionybė) istoriškai yra visai neseniai atsiradusios, atneštos didžiąja dalimi prievartiniu būdu ir kažin ar galėtų būti pavadintos tradicinėmis. Mums, lietuviams, sugrįžimas prie senųjų tikėjimų ir šaknų yra sugrįžimas į protėvių Vydiją, prigimtinį tikėjimą, palaikant protėvių ir pramočių papročius jau naujomis sąlygomis. Tačiau ir „abraominės“ religijos (krikščionybė) dabar mūsų šalyje atlieka savo vaidmenį, išlaikant senosios sanklodos pamatą, be kurio iš viso sunkiai įsivaizduojamas bet koks visuomenės gyvenimas. Išvadas darykite patys.

Ezoterizmas ir New Age. Šie judėjimai yra skatinami kaip atsvara „abraominėms“ religijoms. Žinių (informacinis) laukas užtvindytas visokių mokymų apie plokščią žemę, įvairiausių sėkmės mokytojų, mandru žodeliu pasivadinusių „kaučerių“, yra išplaunamos doros ir orumo sąvokos, kartais paneigiant net paprasčiausią sveiką protą. Atidaromi pinigų ir medžiaginės sėkmės „kanalai“ ir t.t. Pats būdamas jogos mokytoju, senojo mūsų tikėjimo Vydijos atstovu, suprantu ir matau, kiek šiame lauke yra nedarnių virpesių ir visokio plauko išsigalvojimų. Bėda yra ne patys išsigalvojimai (kūrybiškumas juk skatintinas), tačiau kur jie veda ir kam tarnauja? Šių judėjimų sekėjai, patys dažnai būdami toli nuo politinio ir visuomeninio gyvenimo, padeda statyti šį „nuostabų naują pasaulį“ – nesąmoningai veikdami. Tad dera būti budriems, sekant paskui kaip grybai po lietaus dygstančius guru. Beje, taip pat, kaip grybai jie ir dingsta, nes dažnai yra trumpalaikiai. Kaip atsirinkti šioje betvarkėje ir nepasiklysti? Palieku šį klausimą atviru, nes tai jau atskira šneka. Žmogus, verždamasis į sąmoningumą, pereina slenksčius… Jokiu būdu nesakau, kad ezoterika yra blogis (tai nuostabi žmogaus vidinio gyvenimo dalis), tačiau didelė dalis jos yra tapusi globalizatorių įrankiu. Išvadas darykite patys.

Tautinės (etninės) kultūros griovimas. Tai gali būti nebūtinai tiesioginis griovimas, užtenka ir netiesioginio: nepalaikymas valstybės lygmeniu arba tik sąlygiškas paviršinis, apsimestinis palaikymas, – kartu su kitais paminėtais veiksniais veda prie senųjų sanklodų griūties. Naujo gyvenimo būdo propagandos šaukliai noriai kalba apie šiuolaikiškumą, vadindami jį svetimžodžiu modernumas. Tad „modernus“ pasaulis nuvainikuoja senuosius ženklus ir simbolius, gilumines reikšmes, palikdamas tik išorės apvalkalus. O po to sunaikindamas ir juos. Pyktį kelia net tautinių drabužių įsigijimas mokyklose. Deja, raktinis žodis „kultūra“ yra toks pat svetimžodis. Gal ateis diena, kai šiai sąvokai įvardinti atrasime gimtosios kalbos žodį. Ištarti sąvoką „tautinė kultūra“ (tad ir sakoma užsienietiškai „etninė kultūra“) yra tas pats, kaip sakyti „karštasis šaltinis“… Išvadas darykite patys.

Masinės kultūros diegimas ir sklaida. Rodos, jau visos naujos dainos išdainuotos ir paveikslai išpiešti, o menininkai vis ieško naujų pavidalų. Tie pavidalai, skvarmos yra skonio reikalas, bet kiekviena skvarma neša žinią, tam tikrą agną. Kokią žinią neša didelė dalis šiuolaikinio meno, architektūra? Meno jėga yra tame, kad jis veikia netiesiogiai, per jausmus ir pojūčius, įteigdamas tam tikras idėjas, pasaulio vaizdinį ir suvokimą per meninį pavidalą. Pavyzdžiui, pastatome kreivą namą. Ar jame gyvenančių ir dirbančių gyvenimas bus įtakojamas to kreivumo? Per šį iš esmės menkavertį, lėkštą meną bei kitokią kūrybą pirmiausia pritraukiamas jaunimas, palaikant dalies jų vidinį maištą prieš senojo pasaulio stulpus. Pabrėžiama asmenybės svarba, neigiant bendruomeniškumą. Nyksta atjauta, dygsta vaikėziškumas (infantilizmas). Jaunimas atsisako bręsti ir prisiimti atsakomybę už artimus žmones, visuomenę. Ir už save nenori, samprotaudami apie „laisvę ir pasirinkimą“. Tačiau yra tie, kurie pasirenka už juos, nukreipdami tuos žmones norima linkme. Vystoma lėkšta, paviršutinė, atomizuota ir vieniša sąmonė. Įdomi meno raiška yra šiuolaikiniai serialai. Per juos įtakojami milijonai, teigiant tam tikrą gyvenimo būdą, pavyzdžiui, parodant retai pasitaikančius santykius kaip įprastus. Taip „obertono langų“ būdu net patys keisčiausi dalykai pamažu įvedami į gyvenimą kaip norma, tampa įprasti ir pamažu nebesukelia atstūmimo. Išvadas darykite patys.

Būtovės-istorijos įtakojimas, klastojimas – reikalingo praeities vaizdinio kūrimas. Tuo dabar užsiima visi, kas tik netingi. Ir kuo garsiau šaukliai šaukia apie „istorijos iškraipymus“, kuo įtaigiau kiša savo praeities matymą, tuo aiškiau matyti užsakovų tikslai. Juk praeitis kuria ateities vaizdinį. Atimk iš žmonių atmintį, atsiminimą apie protėvių darbus – gerus ir nelabai – kas gi liks? Tuo jau daug šimtmečių užsiiminėjo senosios kartos globalizatoriai – krikščionių religijos. Jiems beveik pavyko. Dabar naujasis laikotarpis – iš vienos pusės vyriausybės bando primesti vienokį ar kitokį praeities vaizdinį, o iš kitos – į „rinką“ (kaip ir dvasinių mokymų, ezoterikos atveju) metama begalė abejotinos kilmės sampratų ir atvirai tariant, gražių ir nelabai gražių pasakų apie tautų praeitį. Jeigu jos ir būtų pateikiamos kaip pasakos…tačiau jos pateikiamos pseudomoksliniu būdu kaip tikrovė. O ir pats tikrasis valstybinis mokslas kartais priklausomas nuo užsienio pakišų ir įtakos („grantų“). Ir vėl sunku atsirinkti ir lengva pasiklysti sampratų ir sąvokų giriose. Išvadas darykite patys.

Kartais ši naujoji tvarka vadinama keturių „de“ formule, nes jai apibūdinti panaudoti keturi svetimžodžiai: deindustrializacija, depopuliacija, deracionalizacija, dehumanizacija. Reiktų išsiverst į lietuvių kalbą, kad suprastume. Deindustrializacija – ne tik pramonės, gamybos mažėjimas, tai technologijų ir visokio žinojimo, gebėjimų kurti nykimas. Depopuliacija – gimstamumo mažėjimas, žmonių bendruomenės nykimas. Deracionalizacija – sveiko proto netekimas, taisyklių (įstatymų vis daugėja) ir papročių nykimas, kai kvaili, griaunantys dalykai priimami visuotinai. Dehumanizacija – tiesiog nužmogėjimas, laipsniškas sugrįžimas į laukinio pasaulio būvį, kai silpnėja žmonių bendrystės ryšiai ir laimi atskiro žmogaus atskirumo (ego) siekis – kiekvienas už save. Išoriškai kalbant apie lygias teises ir „toleranciją“ bei „Europos vertybes“, iš tiesų vis stiprėja luominė visuomenė su baudžiavos ir net vergovės pradais. Į ką panašus samdomo darbuotojo gyvenimas dideliame mieste?

Visa, kas sena, turi pasikeist. Ir tai suprantama. Šie pasikeitimai nevyksta akimirksniu, tačiau dabar jie įgauna naują pagreitį. Mes grįžtame į simbolinę praeitį jau nauju lygmeniu, pilną nuojautų, magijos ir stebuklų. Tai bus labai įdomus pasaulis. Šiame pasikeitimų lauke kovoja dvi galimybės: arba judame link jau paminėto O. Hakslio „naujojo nuostabaus pasaulio“, kuris nebūtų labai malonia vieta gyventi ir kurti, – arba kuriame mūsų Naują Pasaulį, kuriame suklestėtų darna, sąmoningumas, atjauta. Kur asmeniškumai derėtų su bendruomeniškumu. Arba įtvirtinsime saujelę virš-žmonių, kurie galutinai įsitvirtinę viešpataus, arba eisime sąmoningumo, laipsniško sąmonėjimo keliu. Žmogus-suvokiantis yra gyvas kiekviename iš mūsų, jį reikia tik atskleisti, išskleisti. Kiekviename žmoguje yra saulė, tik leiskite jai šviesti, – vis kartodavo Sokratas…

Tad nauja magiška jėga skleidžiasi ir skleisis bet kokiu atveju – bus peržengtas siauras vien gyvulinis-protinis supratimas. Tačiau magija ir stebuklai būna įvairūs…ir juodi ir balti, kaip ir pats dvilypis pasaulis.  

Nežinau, ar tie aprašyti vyksmai yra savaiminiai, ar sąlygoti žmonių veikimo – manau abi jėgos veikia kartu. Ir nepasakysiu, kaip juos vertinti, nes visuomenėje vykstanti kaita yra sudėtinga ir daugiaplanė. Tačiau Darnos dėsnis galioja visur, tad kurkime darną: darnius darbus, darnius santykius. Būkime budrūs ir sąmoningi savo kelyje.

O išvadas darykite patys.