T. Baranauskas. Apie Lietuvos „karalius“, kurių nebuvo

Autorius: Tomas Baranauskas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/07/07/t-b... 2020-07-08 10:55:00, skaitė 1123, komentavo 2

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Siekis atgaline data pervadinti Lietuvos valdovus – didžiuosius kunigaikščius – slavišku „karaliaus“ titulu tai paūmėja, tai vėl atslūgsta jau seniai. Pirmosios diskusijos šia tema bangos praūžė lietuvių išeivijos spaudoje XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, o po nepriklausomybės atkūrimo pasiekė ir Lietuvą. Pirminės šios idėjos versijos buvo formuluojamos itin diletantiškai, nusišnekant net iki to, kad „didžiojo kunigaikščio“ titulą Lietuvos valdovams esą sugalvojęs ir primetęs lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas. Pastaruoju metu šios temos griebęsis Algimantas Bučys, žinoma, tokių primityvių argumentų atsisakė, bet prirašė šimtus puslapių publicistinių išvedžiojimų, siekdamas pagrįsti šią „tiesą“ ir pabrėžti neva giliai patriotinę Lietuvos valdovų pervadinimo akcijos prasmę (bei, atitinkamai, nepatriotinius šios teorijos nepripažįstančiųjų kėslus).

Čia vis dėlto daugelį šios knygos aspektų paliksiu nuošaly, o pakomentuosiu tik naujausią jį palaikančio dr. Dainiaus Razausko pasisakymą šia tema. Pasisakymas buvo žodinis, išsakytas be iš anksto apgalvoto teksto, ir tai davė įdomų rezultatą. Nes, nepaisant noro palaikyti A. Bučį, D. Razauskas nejučia pradėjo jam prieštarauti ir pateikė keletą įdomių pastebėjimų. Žinoma, pasakyta buvo ne viskas, ir reikia šį tą prie viso to pridėti.

Pradžiai reikėtų atkreipti dėmesį į įvadinę D. Razausko mintį: Daug dalykų daro sąmonei didelį įspūdį ir sąmonė išsižiojusi sustingsta arba bėga iš paskos dėl to, kad ji nebrandi, neišlavinta. Reikia mokytis, mąstyti, mąstyti ir mokytis, skaityti, rašyti. Dabar, jeigu jau rašto kultūra, tai reikia ir įsisavinti ją dorai. Apmąstyti, perinterpretuoti, permąstyti, perprotauti viską ir reikia mąstyti savo galva. Ir jeigu kažkokią nuomonę priimi, tai tik dėl to, kad ji tave įtikino, kad tu ją permąstei iš pagrindų ir supratai, kad čia yra tiesa. Ir nepasiduoti jokiai kitai įtakos formai, jokiai kitai įtakai. O iš tikrųjų, kol mes išsižioję bėgam, ieškom, kieno gi mintimis apie save mąstyti. Ieškom atspindžių, kieno gi akyse man atsispindėti ir ieškoti savo patvirtinimo, kad aš geras, gražus, protingas… Protingas negali būti patvirtintas iš išorės – protingas yra tas, kuriam nereikia patvirtinti iš išorės. Nereikia stengtis sau patikti – štai kur bėda. Nes jeigu tu sau patinki labai, arba nori sau labai patikti, tu ieškosi, kas patvirtintų, kam, kieno akyse, tu patinki. Va čia yra didžiausia bėda. Čia yra silpnybė – tarp kitko, labai skaudi, labai apmaudi silpnybė lietuvių. Na, gal čia nėra išimtinai lietuviška savybė, bet lietuviai ant jos pasikabina ir palūžta visą laiką. Nereikia patikti. Reikia mąstyti, ieškoti tiesos ir jos laikytis.

Sunku nesutikti su šiomis D. Razausko nuostatomis, tad tolesniuose samprotavimuose bandysiu jomis vadovautis. Tik keista, kad jis neįžvelgia fundamentalaus skirtumo tarp šios savo nuostatos ir A. Bučio bei kitų „karalininkų“ išeities pozicijos. A. Bučys pradeda nuo anekdotiško pasakojimo apie tai, kaip vienas Lietuvos karininkas negalėjęs išaiškinti kolegai britų karininkui, kas buvo Lietuvos valdovai ir kodėl jie vadinami „grand dukes“, o ne „kings“, nes tam karininkui nesuprantama, kaip suverenūs valdovai gali vadintis kaip nors kitaip, o ne žodžiu „king“, kaip kad vadinamas Anglijos ar Didžiosios Britanijos karalius. Tad „karalininkų“ siekių pagrindas yra visai priešingas – „oi, mūsų nesupras užsienyje! Žiūrėkite, vienas neišsilavinęs britų karininkas jau nesuprato! Todėl tuojau pat turime pervadinti savo valdovus, kad kiekvienas anglas be vargo suprastų!“

Keisčiausia, kad šitas mūsų valdovų titulų keitimo vajus, iš esmės skirtas tam „kad anglams būtų lengviau suprasti“, dar vaizduojamas ir kaip didis patriotinis žygis bei „kritiško, savarankiško“ mąstymo apraiška…

Įdomūs D. Razausko samprotavimai apie tai, kaip lietuviškai titulavosi patys XIII–XIV a. Lietuvos valdovai. Anot jo, galėjęs būti naudojamas ir lietuviškas (baltiškas) titulas „rikys“, kuriam giminiškas žodis „rikiuoti“, reiškęs valdymą, ir skolinys iš germanų kalbų, kurį turime iki šiol, „kunigas“, kilęs iš žodžio, gotų kalboje žinomo kaip „kuni“ – „giminė, gentis“. Pridėkim dar, kad net ir dabartinėje anglų kalboje tas ryšys yra akivaizdus: „kin“ – „giminė“, „king“ (iš senesnės formos „kining“) – „karalius“. Lietuvių kalboje iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtą, bet germanų kalbose dėsningai pakitusią šaknį „kun-“ atitinka šaknis „gen-“, kurią turime žodyje „gentis“. Tad germanų „kuningą“ D. Razauskas išverčia kaip „gentininką“ (pagal žodžių „šeima“ ir „šeimininkas“ santykio analogiją). Anot D. Razausko, „kuningo modelis rodytų, kad valdovas yra savas, savos genties gentininkas“.

Šių samprotavimų kontekste D. Razauskas prieina prie rytų slavų titulo „kniaz’“ (reikėtų pridėti, kad jis – ne tik rytų slavų, o bendraslaviškas, plg. serbochorvatų „knez“, lenkų „książę“, čekų „kněz“ ir kt.). Šis žodis slavų kalbose – irgi skolinys iš germanų „kuningo“. Būtent šio akivaizdaus etimologinio ryšio konstatavimas priverčia D. Razauską pradėti prieštarauti A. Bučiui: „Tas rytų slavų „kniaz’“, tarp kitko, – sako D. Razauskas, – to paties „konungo“ yra skolinys, ir pirminė jo reikšmė yra „karalius“. Ir kai koks nors Vladimiras Saulutė karūnuojamas Kijevo „kniaz’“, dar didžiuoju „kniaz’“, iš esmės reikėtų versti „didžiuoju karaliumi“ anais laikais. Nes „caro“ dar termino nebuvo. Tai rytų slavų „kniaz’“ tuo metu reiškė aukščiausiąją valdžią, o „velikij kniaz’“ („didysis kuningas“) tai būtų „didysis karalius“. Tai vėlgi iš esmės tai Bučiui lyg ir prieštarauja – aš ne visai su juo sutinku (čia daug išlygų yra apie kaganatą, totorių-mongolų [valdymą] ten užsimena – čia taip, labai daug visokių išlygų, čia reikia smulkiau viską nagrinėti), bet iš principo ir rytų slavų kalba įvardijimas mūsų aukščiausiojo valdovo irgi nereiškia jį esant kunigaikštį, tarp kitko. Ir labai griežtai įrodomas dalykas.“

Su šiais D. Razausko teiginiais irgi galima būtų iš principo sutikti, jeigu ne vienas keistas dalykas: pripažindamas, kad ir lietuvių „kunigas“ (be abejo ir jo priesaginis vedinys bei sinonimas „kunigaikštis“), ir slavų „knez“ yra germanų „kuningo“ vediniai ir giminaičiai, jis kažkodėl tvirtina, kad „kniaz’“ turėtų būti suprantamas „karaliaus“ ar „suverenaus valdovo“ prasme, o štai lietuvišką „kunigaikštį“ esą būtinai reikia versti į „karalių“, nes, matyt, jis pats kaip „suverenus valdovas“ jau nebegali būti suprastas…

Čia reikėtų kai ką patikslinti. Visų pirma, nei germanų „kuning“, nei slavų „knez“ nėra nei išimtinai suvereniems, nei išimtinai priklausomiems nuo ko nors valdovams įvardyti skirtas žodis. Kai „karalininkai“ su pasimėgavimu cituoja vokiškus šaltinius, Lietuvos valdovams taikančius žodį „kunig“, iš kurio dabartinėje vokiečių kalboje išaugo žodis „König“ („karalius“), jie užmiršta, kad tie patys viduramžių vokiečiai to meto Lietuvoje matė ir daugiau „kunigų“, kurių kai kurie anaiptol nebuvo aukščiausi Lietuvos valdovai, o tik jų pavaldiniai (kaip kad tas 1290 m. Kuršą teriojęs „kunic Maseke“ – kunigaikštis Mažeika). Lygiai taip pat rusėnų kalba rašyti šaltiniai ir Lietuvos valdovus, ir jų pavaldinius dažniausiai apibūdina žodžiu „kniaz’“, ir tik situacijose, kai būtinai reikėjo pabrėžti aukščiausiojo valdovo statusą, prie Lietuvos valdovo titulo pridedėdavo žodį „velikij“ („didysis“). Vokiečiai, beje, elgėsi taip pat – pridėdavo žodį „obirster“ („aukšiausiasis“) arba „grosir“ („didysis“), kaip antai Jogailos 1380 m. Dovydiškių sutarties titule „obirster kung der Littouwen“ ar 1382 m. Dubysos sutarties „grosir konig czu lyttauwen“. Atitinkamai šitie titulai į lotynų kalbą buvo verčiami „rex“, „magnus rex“, kur visur A. Bučiui vaidenasi „didieji karaliai“, nes jis nesugeba suvokti, jog tai tėra to paties „didžiojo kunigaikščio“ titulo vertimai. Vaizdžiausiai tai matosi 1383 m. balandžio Jogailos dokumento titule: „Jagalo… magnus Rex vel dux litwanorum Russieque dominus et heres…“ Čia pavartoti du sinonimai „magnus Rex vel dux“, kuriuos šiandien stereotipiškai verstume „didysis karalius arba kunigaikštis“, bet iš tiesų jie nereiškia jokios alternatyvos lietuvių kalboje, o tik raštininko dvejonę, kokiu žodžiu – „rex“ ar „dux“ – reikėtų lotyniškai perteikti lietuvišką žodį „kunigaikštis“ ar „kunigas“. Todėl neturėtų stebinti Jogailos titulatūros įvairavimas skirtinguose dokumentuose vokiečių ir lotynų kalbomis: vienuose dokumentuose „obirster Herczoge“ (1379 m. Trakų sutartis), kitur – „obirster kung“ (1380 m. Dovydiškių sutartis), vienur „magnus rex“ (1383 m. sausio 6 d. Jogailos laiškas), kitur – „magnus dux“ (1385 m. Krėvos sutarties aktas). Tai – tik vertimo paieškos, skirtingus raštininkus atvedančios prie skirtingų sprendimų.

Dėl viso to mums įprastas lotyniškų terminų vertimas į lietuvių kalbą, kaipo „dux – kunigaikštis“, „rex – karalius“, tėra labai sąlygiškas vertimas, pagrįstas dabartinės lietuvių kalbos tradicijomis, o ne tų laikų, kai buvo rašomi šie dokumentai, realybe. Matyti žodį „rex“ Gedimino titule ir su patosu šaukti, girdi, „pažiūrėkit, kaip IŠ TIKRŲJŲ save vadino Gediminas – taigi karaliumi, ne kokiu nors didžiuoju kunigaikščiu!“ yra grynas diletanto, nesuvokiančio lotyniškų ir vokiškų terminų atitikties lietuvių kalbos žodžiams problemos, požiūris.

Lotyniškuose terminuose „rex“ ir „dux“ savaime nėra nieko „karališko“ ar „kunigaikštiško“. Šie žodžiai yra veiksmažodžių „regere“ („valdyti“) ir „ducere“ (vesti“) vediniai, todėl, neutraliai verčiant, „rex“ būtų „valdovas“, o „dux“ – „vadas“. Be abejo, konkrečiose situacijose jie būdavo sutapatinami su germanų žodžiu „kuning“ ar jo skoliniais slavų bei baltų kalbose. Ir vieno atsakymo, su kokiu žodžiu jį reikėtų tapatinti konkrečiu atveju, nėra. Tai priklauso nuo laiko, vietos ir konteksto.

D. Razausko samprotavimuose liko nepaaiškinta, iš kur atsirado tas pastaruoju metu mistifikuojamas žodis „karalius“? Kalbininkams ir istorikams tai seniai nėra paslaptis. „Karalius“ – tai slavizmas. Slavų kalbose tai – titulas, padarytas iš Karolio Didžiojo vardo. Kitaip sakant, jis reiškia „toks valdovas, kaip Karolis Didysis“, taigi suverenus valdovas. Iš esmės galima sakyti, kad šis žodis yra bendraslaviškas (plg. serbochorvatų „kralj“, rusų, ukrainiečių „король“, lenkų „król“, čekų „král“ ir kt.), nors rytų slavų vartojamas rečiau, nes beveik netaikytas saviems valdovams (išskyrus Mindaugo amžininką Danilą Haličietį, priėmusį karūną iš popiežiaus, tarpininkaujant lenkams). Žodis taip pat pateko ir į kai kurių slavų kaimynų kalbas, kaipo lietuvių „karalius“ ar vengrų „király“.

Kokiomis aplinkybėmis žodis „karalius“ pateko į lietuvių kalbą, nėra pakankamai aišku, nes lietuviškų raštų viduramžiais nebuvo. XVI a., kai jie atsiranda, matome žodį „karalius“ Lenkijos valdovui ir žodžius „kunigas“ ar „kunigaikštis“, „didysis kunigaikštis“ saviems valdovams įvardyti. Elementari logika visgi sakytų, kad net ir Mindaugas tokio titulo naudoti negalėjo, nes karūną gavo iš vokiečių, kuriems tai buvo „kunigo“ karūna, o slavai su tuo nieko bendra neturėjo. Tačiau neabejotina, kad, kai 1386 m. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, jis tapo ir Lietuvoje žinomas kaip „karalius“. Kodėl ne „krulius“ ar „kralius“, kaip tai būtų tiesiogiai pasiskolinus šį žodį iš lenkų ar vakarų slavų? Todėl, kad į lietuvių kalbą jis pateko ne tiesiogiai iš lenkų kalbos, o iš rusėnų kalbos, kuri LDK buvo naudojama kaip valdovo kanceliarijos kalba. Ten ir Jogaila, ir kiti Lenkijos, Vengrijos, Čekijos karaliai buvo įvardijami titulu „король“.

Taikyti ankstesniems Lietuvos valdovams Jogailos Lenkijoje gautą titulą būtų anachronizmas, bet galbūt jį galima būtų pateisinti tuo, kad dabar kalbame ne XIII–XIV a. lietuvių kalba, o šiuolaikine lietuvių kalba, kurioje yra nusistovėjusios įprastos šių žodžių vartojimo tradicijos?

Kad turime kalbėti dabartine lietuvių kalba, o dažnai ir neturime kitos išeities, nes nelabai tą viduramžių lietuvių kalbą ir pažįstame, abejonių nekelia. Tačiau tradicijas priimti reikėtų ne selektyviai, renkantis tai, kas patinka vardan anglų karininko ar turisto besistengiantiems „karalininkams“, o vertinti visą tradicinę lietuviškų valdovų titulų sistemą. Lietuviškai Lietuvos valdovai didžiaisiais kunigaikščiais vadinami nuo pat pirmųjų lietuviškų jų titulo užrašymų XVI a. Nuo pat ankstyviausių lietuviškos istoriografijos ištakų Simono Daukanto darbuose iki pat šios dienos visi Lietuvos valdovai vadinami tik didžiaisiais kunigaikščiais (Mindaugo atvejį paliekant nuošaly). Iš tiesų ta tradicija yra gerokai senesnė, nei siekia lietuviški tekstai. XIV a. gale Vytauto Lietuvoje net buvo sukurtas „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis“, kuriame visi Lietuvos valdovai nuo Gedimino imtinai nuolat tituluojami „didžiaisiais kunigaikščiais“ (rusėnų „velikij kniaz’“). Tai – pačios lietuviškosios istoriografijos ištakos. Lietuvos istoriografija jokio kito titulo niekada Lietuvos valdovams ir nėra taikiusi.

Bet gal čia Vytautas liepė visus klastingai pervadinti „didžiaisiais kunigaikščiais“, nes pats jau buvo „tik“ „didysis kunigaikštis“, neva pažemintas iki šio titulo Jogailos? „Karalininkai“ būtent taip ir įsivaizduoja. Išvedžioja tai, nutylėdami sau nepalankius faktus, nes turime didžiojo kunigaikščio Algirdo dokumentus, rašytus ta pačia rusėnų kalba, kaip ir „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis“, kurie aiškiai liudija, kad šis titulas lygiai taip pat buvo sėkmingai naudojamas iki Vytauto ir bet kokių kalbų apie unijas su Lenkija. 1366 m. sutartyje su Lenkijos karaliumi Kazimieru Lietuvos kunigaikščių intituliacija yra tokia: „А се я, князь великии Олгерд, с своею братием, с Кейстутем, с Явнутем, с Любортом и с своими детми“ („O štai aš, didysis kunigaikštis Algirdas, su savo broliais, su Kęstučiu, su Jaunučiu, su Liubartu ir su savo vaikais“). Įdomu, kad šį dokumentą surašiusiam Algirdo raštininkui buvo puikiai žinomas slaviškas valdovo titulas „король“, kurį jis taikė tik Lenkijos karaliui, o ir iš viso, manyti, kad paties Algirdo dokumente Algirdas neva būtų pristatytas „pažemintu titulu“ – absurdiška. 1372 m. sutartis su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Ivanovičiumi iš Lietuvos pusės sudaroma trijų kunigaikščių – Algirdo, Kęstučio ir Smolensko didžiojo kunigaikščio Sviatoslavo Ivanovičiaus – vardu. „[Се] ѩзъ, кнѧзь великии Олгѣрдъ, своимъ брат(о)мъ, со кнѧз(е)мъ с Кестутьемъ, и кнѧз(ь) великии Св(ѧ)тъславъ Иванович [по]слали есмы своихъ пословъ…“ („[Štai] aš, didysis kunigaikštis Algirdas, [su] savo broliu, su kunigaikščiu Kęstučiu, ir didysis kunigaikštis Sviatoslavas Ivanovičius, pasiuntėme savo pasiuntinius…“). Vėl matome tiktai „didįjį kunigaikštį“. Tiesą sakant, kitokio titulo rusėnų kalba Lietuvos valdovams apskritai niekas niekada nėra taikęs (išskyrus žinoma, jo sutrumpinimą iki tiesiog „kunigaikščio/kniaz’“). O juk rusėnų kalba, skirtingai nei lotynų ar vokiečių, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus kalba. Jos terminija, be abejo, buvo geriausiai suderinta ir su raštuose nenaudojama lietuvių kalba.

Tačiau „karalininkų“ terminologinės naujovės nėra toks jau nekaltas lingvistinis žaidimas. Jos atveda prie visiškai neteisingos ir bent vieną Lietuvos valdovą iš tiesų pažeminančios išvados. Esą Vytautas Didysis, didžiausias ir reikšmingiausias Lietuvos valdovas per visą šalies istoriją, buvo jau žemesnio rango „didysis kunigaikštis“, lyginant su ankstesniais „karaliais“. Tai yra, kaip matome, atviras melas, bet neišvengiamai reikalingas, nes be jo „karalininkų“ teorijos pasmerktos subyrėti kaip kortų namelis. Todėl jie iš kailio neriasi konstruodami niekada neegzistavusį „istorinį įvykį“ – Lietuvos valdovų titulo pakeitimą į „menkesnį“ valdant būtent Vytautui.

Grįžkime prie paradoksalaus D. Razausko pasakymo, kad, esą rytų slavų titulą „velikij kniaz’“ tiksliau reikėtų versti „didžiuoju karaliumi“, o ne „didžiuoju kunigaikščiu“. Esą konungo, kuningo, kniaziaus pirminė reikšmė esanti „karalius“. Kaip tą suprasti, ypač žinant, kad ir lietuviško „kunigo“ („kunigaikščio“) pirminė prasmė ir kilmė yra lygiai ta pati, kaip „kniaziaus“? Maža to, o kas gi yra toji reikšmė? Pasirodo, „suverenus valdovas“… Bet, atleiskite, o ar visa Lietuvos istoriografinė tradicija, kalbanti apie Lietuvos „didžiuosius kunigaikščius“ XIII–XIV a., tą titulą „didysis kunigaikštis“ kada nors yra aiškinusi ir supratusi kaip nors kitaip? Ar kas nors kada nors kur nors teigė, kad didieji kunigaikščiai Vytenis, Gediminas, Algirdas buvo nesuverenūs ir nuo ko nors priklausė? Ne, neaiškino. „Didysis kunigaikštis“ visada reiškė suverenų valdovą – tokia ir yra autentiška lietuviška istoriografinė ir kalbinė tradicija ir autentiška šio titulo prasmė, galiojanti, beje, ir šiandien, kad ir kaip tuo sunku būtų patikėti „karalininkams“, įtikėjusiems savo pačių fantazijoms apie „esminį“ skirtumą tarp didžiojo kunigaikščio ir karaliaus statusų.

Vienintelis motyvas atsisakyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių titulavimo tradicijos lieka naivus kaip kūdikio ašara – „anglai ne taip supras“. Anglai, jei kalbame apie išsilavinusius anglus, visada viską suprato ir supras – jiems nekyla tokių klausimų, nei „nuo kokio karaliaus priklausoma Gedimino laikų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“, nei „nuo kokio karaliaus priklausoma dabartinė Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė“. O mažaraščiai ne tik anglai, bet ir lietuviai, niekada nieko nesuprato ir nesupras. Ar verta dėl jų paaukoti visą Lietuvos istoriją?