Tremties pradžios atminimas. Gedulo ir vilties diena

Autorius: SputnikNews.lt Šaltinis: https://sputniknews.lt/satires... 2020-06-19 12:27:00, skaitė 1030, komentavo 28

Birželio 14 dieną sukako 79 metai nuo tos dienos, kai buvo pradėti lietuvių trėmimai į Sibirą ir kitas retai apgyvendintas TSRS sritis

Tą 1941 metų dieną pajudėjo pirmieji ešelonai su tremtiniais. Krovininiais vagonais buvo išvežtas 15 581 žmogus, tai sudaro maždaug 0,6 % visų respublikos gyventojų. Kiek lietuvių buvo represuoti? Tikslių duomenų vis dar nėra. Remiantis NKVD dokumentais, per visą laikotarpį nuo 1941 iki 1952 metų iš Lietuvos buvo išvežti 120 924 žmonės (37 362 šeimos) į atokias TSRS teritorijas.

Tuo tarpu lietuvių išeivijos leidiniai ("Lietuvių enciklopedija", 1956; "Lietuviai Sibire", 1981, JAV, ir kt.) rodo, kad per tą laikotarpį iš Lietuvos buvo ištremta apie 350 tūkst. žmonių. O istorikas Kęstutis Girnius ("Partizanų kovos Lietuvoje", 1987 m., Vokietija) pateikia duomenis, kad buvo išvežta 80–100 tūkst.

Kitų Lietuvos istorikų vertinimais, per visą Stalino represijų laikotarpį dėl tremties, egzekucijų, įkalinimo, priverstinės emigracijos Lietuva neteko apie 800 000 savo piliečių. Tačiau 2020 metų birželio 14 dieną buvo perskaitytos 40 000 tremtinių ir politinių kalinių pavardės.

— Regina, tavo protėvių pavardės ir vardai yra iškalti ant buvusio Lietuvos KGB pastato, kuriame dabar yra Vilniaus apygardos apeliacinis teismas ir Apeliacinis teismas, sienų. Kokie jausmai apima, kai ateini prie šios sienos birželio 14-ąją?

— Trumpai tariant, liūdesys ir skausmas. O ilgai — neužteks nei dienos, nei mėnesio, nei metų. Nuo to laiko praėjo beveik 80 metų. Liko Sibiro lageriuose ir tremtyje žuvusiųjų vaikai, gimė vaikaičiai, kurie turėjo anūkų ir proanūkių. Daugybė tų tremtinių palikuonių vis dar gyvena tose vietose, kur buvo išvežti jų seneliai ir proseneliai. Bet jie nesiruošia grįžti į savo istorinę tėvynę. 

— Kaip manai, kas kaltas dėl šios visos tautos tragedijos?

— Aš suprantu, apie ką tu kalbi. Kaip visuomet, kalta Rusija. Bet nebūčiau tokia kategoriška. Pirmiausia, tai ne vien Lietuvos žmonių tragedija. Tai yra visų buvusios TSRS tautų ir rusų tragedija. Ir, antra, šiandien labai sunku spręsti prieš beveik šimtmetį buvusias bylas, nežinant tikrųjų motyvų ir neperskaičius visų dokumentų su žyma "slapta". Taip, politikams šiandien reikia ieškoti priešų, tačiau mūsų šeimoje vis dar yra prisiminimų apie geraširdžius sibiriečius ir kazachus, kurie padėjo mūsų protėviams išgyventi siaubingomis tremties sąlygomis. Mes taip pat žinome vardus ir pavardes tų lietuvių, kurių "dėka" tremtiniai buvo suvaryti į traukinius. Taigi, nieko nekaltinkime ir atleiskime... Tragedija yra tragedija.

— Bet tai juk rusas Molotovas pasirašė paktą su vokiečių Ribentropu, ir Raudonoji armija atėjo į Lietuvą ir prasidėjo masinė tremtis! Kaip mes turėtume apie tai nutylėti?!

— Jei mes remsimės tam tikrų istorinių veikėjų tautybe, tai Stalinas ir Berija buvo gruzinai, Mikojanas buvo armėnas, o dauguma pokario TSKP generalinių sekretorių buvo ukrainiečiai. Be to, verta prisiminti, kad revoliuciją į Baltijos šalis ant savo iečių smaigalių atnešė latviai. O dėl 1917 metų spalio revoliucijos Lietuvos patriotai paskelbė 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą. O pagal Molotovo-Ribentropo paktą Vilnius ir Vilniaus kraštas, anksčiau užgrobti Lenkijos, vėl buvo grąžinti Lietuvai. Taigi, kiekvienam kaltinimui šiandienos Rusijos adresu visada galima rasti išteisinamąjį nuosprendį. Mes garsiai vadiname tarybų valdžios metus Lietuvoje "okupacija", o geriausi mūsų partneriai amerikiečiai kalba tik apie "aneksiją". Bet tai yra dvi visiškai skirtingos sąvokos, apie kurias galima ilgai kalbėti. Man atrodo, kad šiandien geriau palikti istorikams, o ne politikams, išsiaiškinti visus tarpukario Lietuvos niuansus. Geriau pagerbti tuos, kurie pražuvo stalinistinėse stovyklose, tylos minute, o ne pompastiškais žodžiais.