Lidžita Kolosauskaitė. Saugumo isterija

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/saugumo-ist... 2020-06-04 11:27:00, skaitė 1351, komentavo 5

Gyvename laikais, kai žmonės tiesiog pakvaišę dėl saugumo.

Kaip gi tai prasidėjo? Sakyčiau, pradžioje buvo vaikiškos kėdutės iki 12 m., tuomet – šalmai važinėjantis dviračiais ir galų gale išaugo karta, kuri kraustosi iš proto, jei nesijaučia saugiai; užsispyrėliškai atmesdama faktą, kad gyvenimas iš principo nesaugus ir baigiasi mirtimi.

Dėl „saugumo“ nuo peršalimo ištisos visuomenės atsisakė pilietinių ir darbo teisių, dėl „saugumo“ nuo neplanuotų išlaidų dažnas išleidžia kur kas didesnes pinigų sumas automobilio, būsto, kelionių ir net augintinių draudimams, dėl „saugumo“ nuo koronaviruso medikai vaikšto apsivilkę kaip ufonautai, o dėl saugumo nuo nužudymo policininkai galbūt važinės tankais, apsikrovę keliasdešimčia kilogramų amunicijos. Ir viskas dėl to, kad keli gydytojai persirgo kito tipo peršalimu, o vienas policininkas buvo nušautas vykdydamas tarnybines pareigas.

Iš tiesų saugumo iliuzija kainuoja vis daugiau: tiek finansiškai, tiek – dar svarbiau – psichologiškai. Imkime kad ir draudimo atvejį. Draudimo kompanijos veikia kitaip nei Kalėdų senelis – jos nedalina savo pinigų. Jos dalina pinigus, kuriuos gauna iš draudėjų (besidraudžiančių žmonių) ir tų pinigų gauna tiek, kad užtenka ne tik išmokėti išmokas, bet ir išlaikyti didžiausius ofisus bei gauti pelno akcininkams. Jei dar galiu suprasti automobilio ar būsto draudimą, tai kas man paaiškins logiką drausti augintinį, kai maksimali išmokos suma menkai skiriasi nuo metinės įmokos? Saugumas. Daugelis neracionalių sprendimų paaiškinami saugumo iliuzija.

Lietuvoje tarnybos metu nušovė pareigūną. Taip, liūdna, bet… ar dažnai nutinka tokie dalykai? Labai retai. Ar tai reiškia, kad reikia kažką keisti? Pagalvokime. Mes galime apkrauti pareigūnus krūva amunicijos, apvilkti neperšaunamomis liemenėmis ir užmaukšlinti šalmus, o į iškvietimus siųsti  brigadomis. Klausimas tik, tai palengvins ar pasunkins daugumos pareigūnų darbą ir kiek kainuos?

Mes jau iššvaistėme milijonus, kad perrengti medikus ufonautais. Paklauskite, kiek iš jų dabar džiaugiasi vaikščiodami su tais skafandrais – sušutę, pridusę ir negalintys kada panorėję nueiti į tualetą.

Priemonės saugumui užtikrinti nėra blogai ir net kalbant apie pareigūnus neneigiu galimybės organizuoti darbą kitaip. Klausimas yra, kiek ir kokių priemonių reikia? Ar jų kaina ir sukeliamas diskomfortas yra adekvatūs pavojui?

Saugumui tapus didžiuoju gyvenimo uždaviniu, mes prarandame labai daug laisvių, pradedant tokiais mažmožiais kaip pasivažinėjimas dviračiu be šalmo ir baigiant tokiais dideliais dalykais kaip teisė į asmeninį gyvenimą. Vokietijoje valdžia leidžia susirinkti ne daugiau kaip 10 žmonių vienuose namuose, o Anglijoje apskritai reikia pateisinamos priežasties pasikviesti į namus kitą žmogų. Be to, Borisas Jonsonas leidžia… naudotis tualetu, tačiau draudžia sėdėti ant sofos. Galima pasijuokti ir sakyti „kas gi tai patikrins?“, tačiau Ispanijoje ir daugybėje kitų valstybių karantino metu „patruliuoja“ dronai. Galų gale, negi negalima dėl saugumo pareikalauti kiekvienuose namuose įrengti kameras?

Ironiška, kad augant medicinos pažangai žmogus paverčiamas vis trapesne būtybe, kuriai pavojinga tai, ką darė ištisos kartos. Tie, kuriems per keturiasdešimt, neabejotinai pamena laikus be automobilinių diržų, vaikiškų kėdučių, šalmų, įvairiausių draudimų ir skiepų nuo gripo. Jie neabejotinai žaidė kieme be tėvų priežiūros, patys ėjo į parduotuvę, dar nemokėdami suskaičiuoti kupiūrų, ir netgi… o taip, mylėjosi be prezervatyvų. Jiems nereikėjo valdžios leidimo pasikviesti į namus svečią ar nueiti į darbą. Iš tiesų niekam net nebuvo įdomu, ar jie prisisegė saugos diržus automobilyje. Dauguma tų žmonių šiandien vis dar gyvi ir augina savo vaikus, tiesa, jau kitaip – „saugiai“.

Bet ar tas saugumas, beprotiškai ribojantis asmens autentiškumą ir jo pasirinkimus, nėra viena priežasčių, dėl ko vis daugiau žmonių serga depresija bei kitomis psichikos ligomis?

Saugumo isterijos apimtame pasaulyje žmogus priverstas vergauti taisyklėms ir apmokėti tą savo vergiją. Jam trūksta sprendimų laisvės, adrenalino, netgi pačios žmogiškumo esmės – asmeninės atsakomybės už savo veiksmus.

Iliuzinis saugumas verčia neigti pavojų, taigi, ir mirtį, dėl ko žmogaus psichika susiduria su neišsprendžiamu paradoksu – iš vienos pusės jis kasdien riboja save, kad būtų „saugus“, iš kitos pusės, nuolatos artėja jo… mirties diena. Ir jokios „saugumo priemonės“ to pakeisti negali.