Aras Lukšas. Išpuolis prieš Generolą Vėtrą - čekistinio žanro klasika

Autorius: Aras Lukšas Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-09-12 10:25:22, skaitė 984, komentavo 5

Šiandien įtakingas JAV dienraštis bei interneto portalas „The New York Times“ paskelbė Andrew Higginso  straipsnį “Nacių kolaborantas ar tautos didvyris? Testas Lietuvai“.  Šiame rašinyje mėginama dar kartą mesti šešėlį ant antinacinio ir antisovietinio pogrindžio veikėjo Jono Noreikos, kuris mūsų laisvės kovų istorijoje amžiams pasiliko kaip bebaimis ir pasiaukojantis Generolas Vėtra.

Iš esmės šiame rašinyje nėra nieko nauja. Straipsnio autorius, remdamasis SSRS-Vokietijos karo pradžioje į Sovietų Sąjungą pabėgusio ir taip Holokausto išvengusio vilniečio sūnumi Eugenijumi Bunka, JAV gyvenančia nutautėjusia J. Noreikos anūke Silvia Foti,  Holokausto „biznelio“ nevengiančiu bei lietuvių tautinio jaunimo eitynėse nuolat nacių ieškančiu jidiš profesoriumi Dovydu Katzu, vėl perša Amerikos skaitytojui jau ne kartą girdėtą mintį. Esą nacių koncentracijos stovykloje kalintas Generolas Vėtra pats kolaboravęs su naciais ir dalyvavęs Holokauste, todėl jo atminimas turėtų būtu ištrintas iš mūsų su jumis atminties.

Į „The New York Times“ straipsnį dėmesį atkreipęs dienraštis „Lietuvos žinios“ primena, kad liepos mėnesį tokius pat kaltinimus mūsų pogrindininkui metė Lietuvos žydų bendruomenė. Jos pareiškime piktinamasi, kad 

„iki šiol nepašalintas J. Noreikos atminimui skirtas ženklas – lenta ant Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato adresu Žygimantų g. 1“, o atsakingos institucijos raginamos  „išspręsti J. Noreikos atminimo lentos pašalinimo klausimą iki Valstybinės Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos 2018 m. rugsėjo 23-ąją minėjimo.“

Į JAV dienraščio straipsnį lyg į signalinį švilpuką sureagavo ir etatinis Lietuvos laisvės kovotojų atminimo niekintojas – nieko bendra su Lietuva neturintis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas. Socialiniame tinkle „Facebook“ „The New York Times“ rašinį jis komentavo taip: 

„Noreika buvo „desk killer“. Pats nešaudė, o buvo aukščiausias regiono autoritetas kai kiti šaudė. Net ir gyveno žydų name, nes kažkur tie žydai dingo. Meras parašė laišką genocido centrui, paprašyti daugiau informacijos apie šiame straipsnyje esančios informaciją. Genocido centras dar neatrašė, ta prasme… net miesto merui neatrašė. Afigienas tas „tyrimų“ centras. Teismas davė jiems daugiau laiko atsakyti į klausimus, nes yra „daug darbo“. O centras anksčiau sakė kad nereikia ištirti nieko nes viskas jau ištirtas. Nesąmonė. Kam paprašyt daugiau laiko jei viskas jau ištirtas?“

Komentuoti šio ir ankstesnių išpuolių prieš Generolą Vetrą bei kitus mūsų laisvės kovotojus, gal ir nevertėtų jei tokie paskviliai, o vėliau į juos reaguojantis „vox populi“ nebūtų absoliuti žanro klasika. Dar 1957 metų gruodžio 22 dieną LKP oficiozas „Tiesa“ paskelbė LSSS KGB vadovybės pareiškimus, kuriuose partizanai ne tik tapatinami su nacių karo nusikaltėliais, bet ir visa ginkluota pokario kova pateikiama kaip brolžudiškas pilietinis karas. Kita mintis, kurią KGB nuo septintojo dešimtmečio pradžios mėgino įpiršti lietuviams – esą ginkluoto pogrindžio kovas įkvėpė sovietams priešiškos Vakarų valstybės, tad partizanai buvę šių šalių specialiųjų tarnybų agentai ar samdiniai.

Formaliai sovietinę partizaninės kovos versiją bent jau 1960-1966 metais plėtojo prie LSSR Mokslų akademijos veikusi speciali įstaiga – Archyviniams dokumentams skelbti redakcija (ADSR), kuriai vadovavo vienas iš represijų prieš Lietuvos gyventojus organizatorių, buvęs LSSR NKVD ir NKGB liaudies komisaro pavaduotojas Boleslovas Baranauskas. Ši struktūra, vykdydama LKP CK nutarimą „dėl archyvinių dokumentų panaudojimo buvusiems aktyviems pasipriešinimo dalyviams kompromituoti“, padedama KGB darbuotojų, per minėtus 6 metus išleido ne vieną dokumentinę apybraižą ir aštuonis kruopščiai KGB darbuotojų atrinktus dokumentų rinkinius. Visuose juose piešiamas siaubingas kolektyvinis ginkluotų rezistentų paveikslas.

Tuo tarpu užsienio auditorijai KGB parinko Holokausto baubą. Tokios kompromitavimo akcijos itin suaktyvėjo po 1979-ųjų, kuomet prie JAV Teisingumo ministerijos buvo įkurtas Specialiųjų tyrimų skyrius, skirtas organizuoti karo nusikaltėlių paieškai ir jų teismams. Reikia pripažinti, kad ši institucija dažnai rėmėsi KGB pakištais dokumentais, kurių autentiškumo patikrinti nebuvo įmanoma. Taip žydų žudynių organizavimu buvo apkaltintas Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius, LAF steigėjas Kazys Škirpa, Kauno komendantas Jurgis Bobelis, Kauno burmistras, antinacinės rezistencijos dalyvis Kazimieras Palčiauskas ir daugelis kitų žymesnių išeivijos veikėjų. Beje, pats Lietuvos KGB viename rašte Maskvai pripažino, kad jokių įrodymų apie išeivių organizacijų nusikaltimus neturi, tačiau dokumentai ir toliau buvo siuntinėjami. Tai dar kartą patvirtina, kad nei įrodymai, nei tiesa sovietiniams čekistams nerūpėjo.

Neva kompromituojančią medžiagą KGB siuntinėjo ne tik Specialiųjų tyrimų skyriui, bet ir JAV imigracijos bei natūralizacijos departamentui, kai kuriems JAV dienraščiams ir įtakingoms sionistų organizacijoms. Taip mėginta įkalti pleištą tarp Amerikos lietuvių ir didelę įtaką JAV turėjusių žydų. Pastangos diskredituoti lietuvių išeivius ir jų organizacijas kartais duodavo vaisių, tokių kaip įtakinguose JAV dienraščiuose „New York Times“ ir „Chicago Tribune“ pasirodę straipsniai, kuriuose kalbama apie tai, jog lietuviai turėtų prisiimti kolektyvinę atsakomybę už Holokaustą.

Su Holokaustu siejamos antilietuviškos KGB akcijos, reikia pripažinti, sukėlė tam tikrų įtampų tarp dviejų bendruomenių. Ne tik JAV, bet ir Brazilijos ir Kanados žydų spauda ėmėsi kaltinti lietuvius jų tautiečių žudynėmis, tuo tarpu kai kurie lietuviai išeiviai rodė pirštu į žydus, sakydami, kad šie bendradarbiavo su sovietiniais okupantais, trėmė lietuvius ir grobė jų turtą. Vis dėlto plataus masto lietuvių ir žydų konfrontacijos užjūryje pavyko išvengti: VLIK-o posėdžiuose ir kituose išeivių susibūrimuose nutarta „apmalšinti savo aistras […] ir nesileisti vedžiojamiems KGB agentų už nosies“.

O kas šiandien mėgina vedžioti už nosies mus su jumis? Sprendžiant iš braižo, tai vis dar daro ta pati ranka. Tie, kuriems norisi ne tik mesti juodą šešėlį ant mūsų didvyrių atminimo, bet ir priversti mus suabejoti pačia Laisve.

Išsamiau apie tai, kaip KGB kompromitavo Lietuvos partizanus skaitykite tekste „Lietuvos partizanai: išniekinta atmintis“, o išsamiau apie Generolą Vėtrą  - tekste „Pasirinkęs vėtrą“

Šaltinis: luksas.blog