Prezidento rinkimai: šansas permainoms ar eilinis šnipštas?

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-08-23 18:29:01, skaitė 538, komentavo 1

Prezidento rinkimai: šansas permainoms ar eilinis šnipštas?

Jau visai arti galo D. Grybauskaitės prezidentavimas. Nuo 2009-ųjų Daukanto aikštėje šeimininkaujanti buvusi TSKP funkcionierė norom nenorom turėsianti užleisti savąją vietą kažkam kitam. Kas bus šis sekantis, bent paprastiems mirtingiesiems lieka atviru klausimu. Bet jau kuris laikas, kaip šmėžuoja ištisa plejada kandidatų, o su jais – ir visa puokštė atitinkamų politinių iliuzijų. Išsklaidykime jas blaiviu žvilgsniu.

1. Prezidento postas Kovo 11-os Lietuvoje

 

Pradėkime nuo bendrų dalykų. Taip sakant, nuo reikalo esmės. Kokia dabarties Lietuva ir ką joje reiškia pati prezidento įstaiga.

 

1992-ųjų Konstitucija mūsuose teisiškai įforminta kapitalistinė visuomenė su taip vadinamomis demokratinėmis institucijomis. Tai – gražiais šūkiais papudruota iš buvusių TSKP nomenklatūrininkų, spekuliantų bei eilinio kriminalo išaugusios lietuviškų buržujų oligarchų klasės valdžia. Tiesa, su pasirinkimo regimybe, kuomet leidžiama keistis politikų veidams ar netgi partijoms, kol tik jie visi aptarnauja elitą, kolektyvinį parazitą. Tipiška turčių „demokratija“, kurios politikos viršūne yra parlamentinis šou.
Prezidento postas čia figūruoja ne vien simboliškai. Be užsienio politikos, prezidentui duodamos galimybės kažkiek kontroliuoti ir patį Seimą. Pirmuoju tokiu mūsuose buvo išsigimusios LKP vadukas, LDDP, paskui LSDP veidas A. Brazauskas. Jį pakeitęs „dipukas“ V. Adamkus su palyginti neilgu bei nepasisekusiu R. Pakso ir jo „tvarkiečių“ pakilimo intarpu.
 
Su Brazausko bei trumpalaike Pakso išimtimi – prezidentų būta bent tariamai nepartinių. Tokia ir dabar prezidentaujanti Grybauskaitė, kurią dar 2008-ais ir anksčiau faktiškai rėmė konservatoriai su savo patriarchu V. Landsbergiu. Bet tada, kaip ir dabar, negalėdami atvirai kelti „savo“ žmogaus, jie tai padarė užmaskuotai. Dar daugiau, tuometės kapitalizmo krizės ir „LEO LT“ skandalo fone žaidžiant neva antioligarchiniais lozungais.
 
Ko jie verti, galiausiai teko pamatyti iš Grybauskaitės ir E. Masiulio susirašinėjimų. Kaip „gražiai“ tartasi su skandalinguoju „MG Baltic‘u“. Ką bekalbėti apie jos nešvarius darbelius tada pirmąjį „Akropolį“ stačiusios „VP Market“ grupės (Maximos) naudai būnant finansų ministre 2001-2004 metų laikotarpiu. Juolab, pačią šios moters biografiją, kuria raudona gija nuo TSKP ir „platforminės“ LKP laikų eina visiškas idėjinis, moralinis neprincipingumas.
Nenuostabu, kad dažnas spėjo nusivilti Grybauskaitės darbais darbeliais ir dabar, jei ne visai numojo ranka politikon, tai sėdi ir kažko laukia. Ko? Ogi išgelbėtojo. Šiuo atveju, „vilties prezidento“, kokie, kaip įprastai, prieš rinkimus dygsta lyg grybai po lietaus.
 
Esą ateisiąs „naujas“ žmogus ir viską sutvarkysiąs. Kad prezidento įgaliojimai net teisiškai riboti – nė motais. Kaip nė motais ir ta atrodytų paprasta aplinkybė, kad prezidento, kaip visos kitos institucijos kapitalizme, aptarnauja ne plačiųjų liaudies sluoksnių, bet buržujų viršūnėlės, t. y. valdančiosios klasės reikalus. Ką aiškiausiai parodo ilgalaikė (beveik 30-ies metų) rinkimų praktika Lietuvoje, į valdžią atvedanti tik skirtingų atspalvių, bet tapačios esmės partijas, kurios visos ligi vienos žaidžia pagal tas pačias sistemos taisykles.
 
Tiesa, tūlas rinkėjas Lietuvoje šito nesupranta. Dažnas nė suprasti nenori. Užtat ir deda tokias viltis. Geros ar blogos, bet jos yra. Todėl, kaip ten bebūtų, vertėtų apžvelgti bent pagrindinius nebe už kalnų esančio prezidentinio rinkimų šou dalyvius.
 

2. Sistemos išrinktieji

 
Ryškiausieji, be abejo, tie, kuriems pavykę gauti tam tikrą sistemos „pašventinimą“. Juos laikykime sisteminiais, arba, taip sakant, „normaliais“ kandidatais. Tais veikėjais, už kuriuos labiausiai būtų linkęs atiduoti savo balsą eilinis savimi patenkintas miesčionis.
Gitanas Nausėda (g. 1964). Kandidatūros dar nepaskelbęs, bet jau kurį laiką bene žymiausias „favoritas“ žiniasklaidoje. Ilgametis Skandinavijos bankų (nuo 2008 m. – SEB banko), taigi stambaus finansinio kapitalo atstovas Lietuvoje. Dar nuo 1992-ųjų kaip „mokslininkas“ aršiai gynęs nežabotą „laisvą rinką“, o kažkada labai jų nemėgęs, dabar propaguoja progresyvinius pajamų mokesčius, demagogiškai kritikuodamas skurdą ir nelygybę. Matomai „piarinasi“ prieš rinkimus, kuriuose sieksiąs pritraukti manančius, esą „išrinksim Gitaną – gyvensim kaip Švedijoj“. Nors tai ne prezidento galioje. Dar daugiau, nors būtent Gitano aptarnaujamų bankų dėka Skandinavijos kraštai lobsta tokių šalių, kaip Lietuva, sąskaita.
Visvaldas Matijošaitis (g. 1957 m.). Tarybiniais laikais buvęs „mentas“. Dabar - multimilijonierius „Vičiūnų“ savininkas, turtus susikrovęs kone gyvuliško Plungėje veikiančių gamyklų darbininkų išnaudojimo sąskaita. 2010-ais ėmęs viešai reikštis Kauno vietinėje politikoje, 2015-ais tapęs miesto meru. Nuo tol spėjęs neblogai aptvarkyti ankstesnio mero (konservatoriaus A. Kupčinsko) apleistą laikinąją sostinę. Aišku, kam vogti Kaune, kai gauni milijonines įplaukas iš Plungėje tau atidirbinėjančių vergų? Žinoma, Kauno miesčionijai tai ne argumentas. Tesijaudina tuo plungiškiai. Štai čia atėjo „vierchas“ mūsų miesto sutvarkyti %2